Grįžusi namo iškart pajutau, kad kažkas ne taip. Paprastai namuose aidėjo pažįstamas jų letenų garsas ir murkimas, bet šį kartą… tyla. Per gili tyla.
– Kur katės? – paklausiau peržengdama slenkstį.
Mano žmona sėdėjo prie stalo ir ramiai žiūrėjo į telefoną. Nežiūrėdama aukštyn, ji trumpai atsakė:
– Aš juos grąžinau. Nebegalėjau visur pakęsti kailio.
Mano širdis suspaudė. Šios katės buvo mano gyvenimo dalis dar prieš vedant. Jie buvo ne tik gyvūnai – jie buvo mano šeima. Ir tiesiog taip, be įspėjimo, be paaiškinimo, jie dingo.
– Ką reiškia „grąžinai“? – paklausiau bandydama suvaldyti balsą.
„Tai reiškia, kad dabar namai švarūs ir pagaliau galėsi ramiai gyventi, nesijaudindamas dėl gyvūnų“, – be emocijų atsakė ji.
Tęsiau klausimus:
– Kur jas padėjai?
– Jie yra gerose rankose. Pamiršk apie juos.
Aš negalėjau suprasti, kaip tai gali atsitikti. Tai nebuvo įprastas veiksmas – jaučiau, kad praradau kažką labai svarbaus.
Pradėjau jų ieškoti. Aplankiau visas prieglaudas, skelbiau skelbimus, spausdinau lankstinukus. Bet visa tai buvo veltui. Mano žmona tiksliai nepasakytų, kur paliko mūsų kates, o jos požiūris kėlė man nervus.
Vieną dieną draugas iš prieglaudos man parašė:
– Manau, kad mačiau tavo kates. Prieš kelias dienas moteris atnešė tris, labai panašius į jūsų.
Mano širdis pradėjo plakti greičiau. Iškart paskambinau:
– Ar jie vis dar su tavimi?
– Atsiprašau, bet jie jau rado naujus šeimininkus, – man pasakė.
Pasaulis prieš akis pradėjo klibėti. Aš paklausiau:
– Kas juos paėmė? Turiu juos surasti.
– Negalime atskleisti šios informacijos, bet patikinu, kad ji yra gerose rankose.
Su kiekviena diena jaučiau vis didesnę tuštumą. Kai grįžau namo, žmona mane pasitiko švelnia šypsena.
– Taigi, ar nusiraminai? — paklausė ji su pranašumo jausmu.
Ir tą akimirką supratau, kad negaliu būti su žmogumi, kuris sugeba kažką panašaus padaryti. Tą patį vakarą susikroviau daiktus ir išėjau. Po savaitės padaviau skyrybų prašymą.
Praėjo keli mėnesiai. Vieną dieną, naršydama prieglaudos tinklalapį, aptikau skiltį „Įvaikinimo sėkmės istorijos“. Ir tada… sustingau.
Mano katės.
Trys laimingi veidai, trys naujos šeimos. Jiems buvo viskas gerai. Ir man taip pat buvo viskas gerai. Galėčiau juos susigrąžinti ir pradėti gyvenimą iš naujo.
