Vieną dieną sode pastebėjome, kad kažkas išmetė vaikišką lovelę. Jis buvo išardytas į atskiras dalis: čia buvo šoninės plokštės su tinklinėmis sienelėmis, grindys su faneros plokšte, o galvos ir pėdų dalys suapvalintais kraštais.
Kažkas paprasčiausiai viską sudėjo prie šiukšliadėžių. Pažvelgėme vienas į kitą: koks švaistymas! Ir tada kilo mintis: o jei paversime jį suoliuku kiemui?
Visas reikalingas medžiagas turėjome po ranka. Tvarte buvo varžtai, kaimynas turėjo grąžtą, o garaže radome dažų ir lako. Mums tereikėjo sujungti lovytės dalis ir suteikti jiems naują prasmę.
Pirmiausia paėmėme galvos ir pėdų dalis ir pastatėme vertikaliai – jos tapo šoninėmis suoliuko atramomis. Lovos apačia buvo pritvirtinta tarp jų ir suformuota sėdynė. Tinkliniai šonai buvo naudojami kaip atlošai.
Baigę karkasą nušlifavome medieną, nudažėme suoliuką baltai ir lakavome, kad ilgiau tarnautų. Kad būtų patogiau, ant jo padėjome pagalvę, kurią mums padovanojo kaimynas.
Dabar mūsų suoliukas yra po medžiu kieme, ant jo visi mėgsta sėdėti. Ir mes šypsomės žiūrėdami į tai – nes neseniai tai buvo tik sena lovelė, kuriai dabar suteiktas naujas gyvenimas.
