Kai kieme susikaupė sena surūdijusi statine, atrodė, kad jos likimas nulemtas – tiesiai į sąvartyną. Tačiau kilo mintis: kodėl nepavertus jos paprasta krosnele vasaros sodui?
Darbo nebuvo daug: statinės dugne kirviu iškirto kvadratinę skylę orui patekti. Kad anglys ir pelenai neišbyrėtų, į vidų įdėjome groteles.
Tuomet suradome tris plytas ir ant jų pastatėme statinę, taip užtikrindami trauką. Atrodo, kad viskas – improvizuota viryklė sodo atliekoms deginti paruošta!
Pirmąjį vakarą užvirė darbas: lapai, sausos šakos, nereikalingi laikraščiai – viskas buvo siunčiama į ugnį. Liepsnos liežuviai šoko statinės viduje, sukurdami jaukią šviesą, o aplink susirinkę draugai ir šeima šildėsi prie improvizuotos ugnies.
Bet tada į galvą atėjo nauja mintis – o jei ant šios ugnies ką nors iškeptume? Buvo surastos senos ketaus grotelės ir padėtos ant statinės krašto.
Ant jos ruseno mėsos gabaliukai, skleisdami apetitą žadinantį aromatą. Apskrudusi ir rūkyta mėsa buvo tokia gera, tarsi būtų kepta ant brangios kepsninės.
Statinė, kuri galėjo būti šiukšlynas, tapo vasaros vakarų centru, subūrusiu žmones aplink liepsnojančią jos širdį. Ir net jei ji ilgai neišsilaikys, tai tik pretekstas vėl imtis kūrybiškumo ir rasti naujų panaudojimo būdų seniems daiktams.
