Mano gyvenime buvo daug sunkių akimirkų, kai nerodžiau emocijų – tiek per sunkią darbo patirtį, tiek asmeninius praradimus, tiek nusivylimus. Bet kai sėdėjau su Reksu, savo ištikimuoju partneriu, jo galva gulėjo man ant kelių ir ašaros pradėjo tekėti pačios.
Jo kvėpavimas darėsi vis silpnesnis. Veterinaras sakė, kad jo būklė pablogėjo ir tęsti gydymą būtų žiauru. Bet kaip man atsisveikinti su žmogumi, kuris buvo su manimi tiek metų?
Reksas nebuvo paprastas šuo – jis buvo tikras herojus. Jis išgelbėjo gyvybes, padėjo sugauti nusikaltėlius ir dalyvavo daugelyje svarbių operacijų. Jo ištikimybė ir drąsa man visada padėjo sunkiais laikais. O dabar, kai atėjo laikas atsisveikinti, turėjau sukaupti jėgas.
Šįryt priėmiau sunkų sprendimą. Reksas vis dar kvėpavo, bet žinojau, kad mūsų laikas kartu baigsis. Millie, draugas, kuris taip pat išgyveno netektį, ir aš praleidome paskutines akimirkas su Reksu. – Ačiū, Reksai, – pasakiau su ašaromis akyse. “Ačiū už viską.”
Reksas buvo ne tik tarnybinis šuo, jis tapo ištikimybės ir drąsos simboliu. Jis dalyvavo rizikingose operacijose, gelbėjo žmones, o jo indėlis į mūsų tarnybą buvo neįkainojamas. Kai sulaukiau padėkų iš darbo kolegų ir žmonių, kuriuos išgelbėjo Reksas, supratau, kokią didelę įtaką jis padarė.
Prarasti Reksą buvo skausminga. Namas be jo jautėsi tuščias ir kiekvienas kampas man priminė jį. Jo atmintis, jo daiktai – kaip pelenai ir pavadėlis – man tapo mokymų, kuriuos jis man perdavė, simboliais. Vieną dieną, eidama mūsų mėgstamu taku, nusprendžiau, kad papasakosiu jo istoriją kitiems, kad perduotų jo mokymus.
Šiandien dirbu su jaunimu, dalinuosi su jais Rekso istorija ir jo gyvenimo pamokomis. Netektys visada sunkios, svarbu jas išgyventi, bet svarbu ir jas panaudoti padedant kitiems. Rekso istorija ir toliau įkvepia ir yra drąsos bei lojalumo pavyzdys.
Kiekvienas iš mūsų galime pagerbti tų, kuriuos praradome, atminimą perteikdami jų mokymus ir padėdami kitiems. Tai geriausias būdas išlaikyti juos savo širdyje.
