Nuėjau į gėlių parduotuvę nusipirkti puokščių žmonai ir dukrai. Jau buvau išsirinkęs vieną, kai staiga prie įėjimo pastebėjau senuką.
Senamadiškas paltas, klostuotos kelnės, batai, po paltu paprasti marškiniai.
Jis neatrodė kaip benamis. Jis buvo tiesiog vargšas. Bet kartu stebėtinai tvarkingai ir oriai.
Prie senolio priėjo pardavėja – jauna mergina. Ji net nepažvelgė į jį ir iškart pasakė:
– Kodėl tu čia gyveni, seneli? Jie priekabiauja prie klientų.
Senis neprieštaravo, tik tyliai pasakė:
— Atleiskite, panele… Kiek kainuoja mimozos šakelė?
Mergina susierzinusi pasakė:
– Tu išprotėjęs ar kaip? Matau, kad neturi pinigų. Kodėl klausiate?
Senis išsitraukė iš kišenės tris suglamžytas dešimties rublių kupiūras ir atsargiai paklausė:
– Gal yra kažkas už trisdešimt?
Pardavėja pažvelgė į pinigus, paniekinamai nusišypsojo ir iš krepšio ištraukė beveik negyvą mimozos stiebą – sulaužytą, buką.
– Štai, imk šitą. Ir išeik iš čia.
Senis atsargiai paėmė šaką ir mąsliai bandė ją ištiesinti. Tą akimirką pamačiau, kaip jo skruostu nuriedėjo ašara, o jo veide matėsi tokia neviltis, kad sudaužė mano širdį.
Man labai gaila vargšo seno žmogaus ir nusprendžiau išmokyti šią grubią ir įžūlią pardavėją.
Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Priėjau prie pardavėjos ir pajutau, kaip manyje kyla pyktis:
– Ar supranti, ką darai?
Ji tik apsisuko ir pažvelgė į mane. Jo veidas išbalo. Ji nutilo.
– Kiek kainuoja visas krepšelis? — paklausiau jo.
— Ką? …Ai, apie du šimtus eurų, manau… — sumurmėjo ji.
Išėmiau pinigus, daviau jam, paėmiau krepšelį puokščių ir atidaviau senoliui.
– Štai, tai tau. Tu to nusipelnei. Duok savo žmonai.
Senis stovėjo sustingęs ir negalėjo patikėti savo akimis. Jis nežymiai nusišypsojo. Ašaros vis dar riedėjo, bet nulūžusią šaką jis ir toliau laikė rankose.
– Eime kartu, – pasiūliau.
Įėjome į kaimyninę parduotuvę. Nusipirkau pyragą ir gero vyno butelį.
Ten stovėjo senis, rankose vis dar laikydamas gėlių puokštę.
– Seneli, – pasakiau jam, – nesijaudink. Aš turiu pinigų. Ir tu turi žmoną, kurią myli. Padaryk jį laimingu.
Jis linktelėjo ir negalėjo sulaikyti ašarų.
„Mes kartu keturiasdešimt penkerius metus… Ji serga… Bet kaip aš galėjau ateiti į jos gimtadienį be gėlių? Ačiū, mano berniuk…
