Rudeninis vėjas pervėrė orą, šaltas lietus krito mažais lašeliais. Į kapines atsisveikinti su velioniu atėję žmonės drebėjo ir apsigaubė skarelėmis bei apykaklėmis. Visi turėjo vieną norą: kad viskas greitai baigtųsi.
Ir prie karsto liko tik motina, nepastebėjusi nei šalčio, nei lietaus. Skausmas suplėšė ją viduje. Atrodė, kad jo širdis plyš iš nevilties.
Ašaros tekėjo jos įdubusiais, pilkais skruostais ir susimaišė su lietaus lašais. Kartkartėmis ji drėgna nosine paliesdavo veidą ir žiūrėdavo tik į vienintelį priešais esantį tašką – uždarytą karsto dangtį. Ten jos viduje buvo jos mažas berniukas, jos vienintelis vaikas, jos gyvenimo prasmė.
Ir ji negalėjo jo pamatyti paskutinį kartą. Ji negalėjo pabučiuoti jo užmerktų akių, kaktos ar skruostų, negalėjo paglostyti jo rankų ar pečių. Ji nieko negalėjo padaryti.
Karstas buvo sandariai uždarytas. Jam buvo pasakyta, kad tai turi būti padaryta taip ir kad geriau taip. Bet ar tikrai dabar geriau? Gyvenimas baigėsi.
Šalia mamos stovėjo kita moteris, jauna ir graži. Keista, kad gedulo drabužiai jam puikiai tiko ir pabrėžė subtilius veido bruožus, tam tikrą aristokratišką blyškumą. Kartais moteris švelniais pirštais nusišluostydavo ašaras ir giliai atsidusdavo.
Ir vis dėlto ji nežiūrėjo į karstą. Jos akys buvo įsmeigtos į pilką dangų, šiek tiek ištinusios lūpos kažką tyliai šnabždėjo. Tikriausiai atsisveikinimo žodžiai.
Žmonės murmėjo ir stebėjosi, kaip tokia graži moteris tokia jauna gali tapti našle ir kaip tai buvo nesąžininga. Ir iškart buvo pasakyta, kad laikas baigti ceremoniją, nes mamai Tanyai gresia pavojus sugriūti ir kartu su sūnumi įkristi į kapą. Bet Tatjana nieko negirdėjo, nieko nesuvokė.
Ji prisiminė. Jo galvoje tarsi kaleidoskopas šmėstelėjo jos praeities vaizdai. Ji nejautė nei šalto lietaus, nei vėjo, liko tik skausmas ir prisiminimai.
Jai tebuvo 20 metų. Ji nubėgo pas savo Andrejų pasakyti jam, kad jie turės kūdikio, džiaugsmingi ir laimingi. Buvo ankstyvas pavasaris, po kojomis susidarė vandens balos, o saulė šoko pliūpsniais.
Tanya užsimerkė ir nusišypsojo. Štai ji viską pasakodavo savo mylimajam, jis paimdavo ją ant rankų ir kartu skubėdavo į metrikacijos skyrių pateikti prašymo. Kitaip ir būti negalėjo, nes Andrejus ją labai mylėjo.
Tačiau jo buto duris atidarė kita mergina, vilkėdama Andrejaus marškinius. Tanya nieko nesakė ir atsitraukė. Andrejus pasirodė už merginos ir pašaipiai nusišypsojo.
Mergina paniekinamai nusišypsojo ir pažvelgė į Taniją. Ji nebežino, kaip pabėgo. Ji pabudo bendrabutyje.
Merginos ją apsupo, guodė ir pasakė, kad Andrejus grįš atsiprašyti. Bet jis negrįžo. Vėliau ji sužinojo, kad Andrejus vedė šią merginą.
Tanja parėjo namo pas mamą. Ten gimė jo Sacha, jo maža saulė, jo šviesa. Tanya buvo labai dėkinga savo mamai už jos palaikymą ir už tai, kad jos neatstūmė, nepaisant kitų sprendimų.
Nes buvo gaila, kad dukra pastojo dar net nebaigusi studijų ir metė universitetą. Tačiau jo mama, stipri moteris, mokėjo nutildyti apkalbas. Pamatę žmonės kreipdavosi į ją „tu“, nes Marija Stepanovna buvo ne bet kas, ji buvo vietos tarybos pirmininkė.
Ji pati, jauna našlė, žinojo, koks sunkus gali būti gyvenimas, bet visada palaikė dukrą ir sakydavo, kad vis tiek suras laimę. Bet ko daugiau laimės Tanya galėjo prireikti, kai ji jau turėjo viską, ko norėjo: savo mažą berniuką, savo gyvenimo prasmę? Vėliau, kai Sacha buvo vyresni ir pradėjo darželį, Tanya baigė mokslus ir pradėjo dirbti mokykloje.
Laikui bėgant kaimo gyventojai suprato, kad Tanya nėra iš tų lengvabūdiškų merginų. Rimta, protinga, gera mama, ji tiesiog padarė klaidą. Tai buvo nieko.
Taip atsitiko. Daugelis gerų vyrų atėjo prašyti jos rankos, bet Tanya nepriėmė. Nes kas norėtų turėti savo vaikų? Ji buvo tikra, niekas.
Ji bijojo, kad svetimas vyras nepakenks jos vaikui. Ne, nebuvo verta…
