Po skyrybų ieškojau ne tik naujos pradžios, bet ir tikrų pokyčių. Taip atsidūriau ramiame rajone, jaukiame name su baltomis sūpynėmis verandoje ir nedideliu sodu, kuris nuo šiol priklausė tik man. Man buvo 30 metų, ką tik išgyvenau sunkų laikotarpį ir svajojau apie ramybę. Netrukus sutikau Sabrina. Ji gyveno name ant kampo. Jos vyras Sethas visada likdavo šešėlyje – niekada nemačiau jo prie vairo. Tik ji. Vieną dieną žolėje pastebėjau padangų vėžes. Iš pradžių pamaniau, kad tai sutapimas – galbūt kurjeris pasirinko ne tą maršrutą. Tačiau vėliau situacija pasikartojo. Vieną rytą vėl pamačiau jos automobilį važiuojantį per mano veją. Išėjau ir ją sustabdžiau.
„O, nesijaudink, žolė ataugs“, – atsakė ji šypsodamasi. – Kartais aš skubu. Ji nuvažiavo, palikdama mane vis labiau susierzinusią. Tai buvo ne tik faktas, bet ir jos požiūris – tarsi mano teritorija nieko nereikštų. Kitą dieną radau sulūžusių augalų ir apverstų vazonų. Tada supratau: esmė ne gėlėse, o pagarbos privačiai erdvei stoka. Aš nusprendžiau imtis veiksmų. Nusipirkau tinklą paukščiams ir atsargiai jį padėjau po veja – jis buvo ekologiškas, nematomas, bet veiksmingas. Po dviejų dienų sėdėjau savo verandoje ir išgirdau garsų trenksmą. Jos automobilis vėl įvažiavo į veją, bet šį kartą buvo apgadintas vienas iš ratų.
Sabrina išėjo suirzusi, bet tai buvo tik pradžia. Kitą rytą gavau jos advokato laišką, kuriame buvo rašoma, kad aš tariamai sugadinau bendrą turtą.
Nusprendžiau išsiaiškinti šį reikalą.
Paaiškėjo, kad mūsų sklypų ribos net nesiliečia.
Surinkau dokumentus, nuotraukas, ekspertų išvadas, pridėjau sąskaitų faktūrų kopijas ir viską išsiunčiau Sabrinos advokatų kontorai. Laiške rašiau:
“Pagarba turėtų būti abipusė.”
Po kelių dienų byla buvo nutraukta. Jokių paaiškinimų, jokių atsiprašymų – bet ir jokių tolesnių įsiveržimų į mano teritoriją. Kad kartą ir visiems laikams išspręsčiau problemą, įrengiau laistymo sistemą su judesio jutikliu. Jis buvo sukurtas siekiant atgrasyti gyvūnus, bet puikiai tinka ir kaip ribų priminimas. Kai jos automobilis vėl pravažiavo per mano veją, sistema įsijungė ir purškė vandenį tiesiai pro atvirą automobilio langą. Sabrina liko visa šlapia. Nuo to laiko panaši situacija daugiau nepasikartojo.
Po savaitės kažkas pasibeldė į mano duris.
Ant slenksčio stovėjo maždaug penkiasdešimties metų vyras, rankose laikantis nedidelį levandos augalą.
„Aš esu Setas“, – tyliai tarė jis. – Sabrinos vyras.
Jis atrodė kaip žmogus, kuriam dažnai reikia atsiprašyti.
Praėjo kelios savaitės. Veja vėl žaliavo, o gėlynai buvo pilni gėlių.
Aš nuėmiau tinklą. Drėkinimo sistema liko – ne iš keršto, o kaip priminimas.
Kartais sunkūs įvykiai tikrai skaudina. Tačiau būtent tokios akimirkos padeda mums atgauti vidinę pusiausvyrą, moko gerbti ribas ir vertinti ramybę santykiuose su kitais.
