Beveik dešimt metų jis buvo ne tik mano partneris – jis buvo mano antroji pusė, mano sąjungininkas, žmogus, su kuriuo kūrėme savo mažąjį pasaulį. Niekada nejautėme poreikio formalizuoti savo santykių. Mums santuoka buvo tik formalumas, o vaikai nebuvo didesnio gyvenimo dalis. Bet viskas akimirksniu sugriuvo. Sužinojau, kad jis mane apgaudinėjo. Skausmas mane užgriuvo tarsi sunki išdavystės našta – ne tik dėl pačios išdavystės, bet ir dėl to, kad supratau, jog mūsų pasaulis, mūsų ideali vertybių sistema pasirodė esanti iliuzija. Aš išėjau. Galutinis ir neatšaukiamas. Po šešių mėnesių sužinojau, kad jis vedė moterį, dėl kurios sugriovė mūsų bendrus metus. Tačiau likimas man buvo paruošęs netikėtą posūkį. Praėjus metams po naujų santykių pradžios, sužinojau, kad laukiausi. Ši žinia pakeitė mano gyvenimą, pažadino daug baimių ir abejonių, bet galiausiai priėmiau tai kaip dovaną. Tačiau mano buvęs negalėjo susitaikyti su praeitimi. Jis man siuntė žinutes per šventes ir gimtadienius – šaltas, atšiaurias, bet vis tiek su pasąmoninėmis žinutėmis. Palikau neatsakytą.
Bet kai jis sužinojo, kad turiu dukrą, jo tonas pasikeitė. Jo žinutėse dabar buvo ne tik apgailestavimas, bet ir kaltinimai. Jis pavadino mane melagiu. Aš neatsakiau. Jo paskutinė žinutė, kupina pykčio ir apmaudo, man buvo paskutinis kirtis. Pabaiga. Po kelių mėnesių gavau šokiruojančią žinią: jis žuvo automobilio avarijoje. Ši žinia pažadino manyje jausmus, kuriuos, maniau, jau seniai užgniaužtus. Prisiminimai sugrįžo vienas po kito. Tačiau istorija tuo nesibaigė. Vėliau su manimi susisiekė advokatas. Paaiškėjo, kad savo testamente jis man paliko didžiąją dalį savo turto, o jo šeima gavo tik nedidelę dalį.
Buvau apstulbęs. Kodėl? Ką jis tuo norėjo išreikšti?
Testamento paslaptis buvo atskleista, kai gavau laišką, kurį jis parašė prieš pat mirtį. Jame jis prašė atleidimo. Jis prisipažino, kad jo nauja santuoka nebuvo meilės ryšys, o manipuliavimo spąstai. Jis gailėjosi savo sprendimo ir tikėjosi, kad aš rasiu laimę nepaisant visko. Tada kilo tikras chaosas. Jo šeima, sužinojusi apie testamentą, pradėjo skambinti, reikalauti, maldauti. Jie mane kaltino, bandė priversti jaustis kaltu, bet aš žinojau, kad tai neturi nieko bendra su meile ar teisingumu.
Galiausiai užblokavau jų numerius.
Ilgai ir nuodugniai galvojau, ar turėčiau priimti palikimą. Atrodė, kad tai paskutinis jo veiksmas – veiksmas, turėjęs daugiau prasmės nei vien pinigai. Galiausiai nusprendžiau jį priimti. Ne kaip atleidimą, ne kaip savo kaltės pripažinimą, o kaip galimybę užsitikrinti dukters ateitį. Nenuėjau į jo laidotuves. Bet vieną dieną, po kelių mėnesių, nuėjau prie jo kapo. Išeinant mano galvoje aidėjo tik vienas klausimas: o kas, jeigu viskas būtų susiklostę kitaip? Bet galbūt į tai atsakymo niekada nebus.
