Džekas buvo tipiškas vienišius. Man miškas patiko labiau nei žmonės. Žiemą, kai viskas buvo padengta sniegu, o pasaulis atrodė tylus ir miręs, jis jautėsi gyviausias. Tą dieną, kaip įprasta, jis vaikščiojo per pusnis ir žiūrėjo žemyn po kojomis, ieškodamas užuominų.
Ir staiga kažkas kita. Kažkas… keisto.
Mažos proskynos viduryje kažkas buvo. Iš pradžių jis pamanė, kad tai akmuo arba nuvirtęs medis. Bet tada jis pajudėjo.
– Ką…?
Jis, kaip visada, atsargiai artinosi. Peilis kišenėje. Ne tai, kad norėčiau tuo naudotis, bet niekada nežinai.
Kai priėjo pakankamai arti, jam užgniaužė kvapą.
Tai buvo vilkas. Vienas. Plonas kaip lazda, su matomais šonkauliais, su nešvariu ir susivėlęs kailiu. Ir jo akys, o Dieve, jo akys! – juose buvo kažkas panašaus. Kažkas žmogiško. Juose nebuvo jokios baimės. Tik skausmas ir nuovargis.
„Ei, vaikeli…“ – sumurmėjo jis, atsisėsdamas sniege.
Ji nesukruto. Ji nepabėgo. Nieko. Lyg ji jau būtų pasidavusi.
Džekas atsiduso, įkišo ranką į kuprinę ir ištraukė džiovintos mėsos – paskutinį likusį gabalėlį. Jis atsargiai padėjo jį priešais save.
Vilkas pažiūrėjo ir pauostė. Akimirką nieko. Ir tada – lėtai, sunkiai – jis ištiesė kaklą ir sugriebė kūną.
Džekas nusišypsojo. Pirmą kartą per… jis negalėjo prisiminti kada.
– Žiūrėk, pasaulis ne toks jau blogas, ar ne?
Ir tada… avarija. Tyla, tarsi kas nors būtų užlipęs ant šakelės. Prieš tai.
Džekas sustingo. Net vilkas. Jo ausys buvo pastatytos, o akys tapo budrios.
Džekas tuoj pat neatsisuko. Jis lėtai atsistojo ir tik tada žvilgtelėjo per petį.
Ten nieko nebuvo. Tik medžiai, sniegas ir… dar kažkas. Kažkas, ko negalėčiau įvardyti.
Praėjo metai.
Džekas pamiršo tą akimirką. Beveik. Kartais jis ją prisimindavo naktimis, sapnuose, kurių nesuprasdavo. Vilko akys. Ir tas keistas jausmas, kad kažkas ten yra.
Vieną naktį jis grįžo į tą pačią miško dalį. Jis neieškojo nieko konkretaus, jo kojos jį ten nešė.
Ir tada tai atsitiko.
Iš pradžių buvo ramu. Ir tada – balsas.
Jis ne žmogus. Bet ne visai gyvuliškas. Kažkas tarp jų.
Vilko ekspertas su Vilku – Joelis Sartore’as
-Liftas…
Jis sudrebėjo. Jis tiesiogine prasme stovėjo vietoje. Jo širdis sustojo.
„Džekai…“ – pakartojo jis. Tyliai, kaip šnabždesys.
Jis apsidairė ir instinktyviai siekė peilio.
Ir staiga kažkas išbėgo iš tarp medžių.
Skiltis. Didžiulis. Švarus kailis, gintaro spalvos akys: tos pačios akys.
Jis sustojo priešais Džeką ir pažiūrėjo. Bet jis nesukruto. Jis tylėjo, tarsi… laukdamas.
Džekas žengė žingsnį į priekį. Vilkas nepajudėjo.
– Ar tai tu?
Ir tada nutiko dar kai kas. Iš už medžių išniro daugiau vilkų. Visa komanda. Bet jie nepuolė. Jie apsupo jį ir… tiesiog stebėjo.
Balsas vėl prabilo, šįkart jo galvoje.
„Tu jai padėjai.“ Dabar mes jus apsaugosime“.
Džekas parkrito ant kelių. Ne iš baimės. Emocijos.
Nes tada jis suprato: šiame pasaulyje yra dalykų, didingesnių už žmogų. Ir kai atiduosi savo širdį, gamta ją tau grąžins.
Kartais netikėtais būdais.
