Pirmą kartą jį pamačiau stotyje. Jis atsisėdo šalia suoliuko, tarsi bandytų tapti nematomas. Jo akyse matėsi ne tik lūkestis – buvo susitaikymas su likimu ir tyla. Jis neapsidairė, tik žvilgtelėjo ta kryptimi, iš kurios traukinys išvyko prieš kelias valandas. Esu pensininkas, gyvenu kaime, tėvo pastatytame name. Sena plytelėmis išklota virtuvė, obelis už lango, sodas ir tyla – tai visas mano gyvenimas nuo tada, kai išėjo žmona. Mano sūnus gyvena mieste su šeima ir retai lankosi. Mano ramybė – sodas ir radijas. Taip būtų ir likę, jei ne sugedęs generatorius – šiltnamiui reikėjo elektros, tad nuvažiavau į miestą. Grįžimo traukinio teko laukti beveik dvi valandas. Nusipirkau bandelę, naują kavos aparatą – kartais reikia save palepinti – ir atsisėdau ant suoliuko. Tada pastebėjau, kad po suolu kažkas guli. Tai buvo senas šuo – pilku snukiu, suplėšytomis ausimis ir pavargusio žvilgsnio.
Šalia manęs atsisėdo moteris, pastebėjusi mano susidomėjimą, ir tyliai tarė:
– Jis atėjo čia šįryt. Šeima – vyras, moteris, vaikai – įlipo į traukinį. Ir jis pasiliko. Atrodė, kad jis buvo su jais. Jis bėgo paskui traukinį, šokinėjo, lojo… Ir tada iškart šoko ant bėgių. Gerai, kad policininkui pavyko jį sustabdyti.
– Jis… gyvas? – paklausiau, nors jau žinojau atsakymą.
– Vos vos, vos. Bet nuo to laiko jis iš čia neišėjo. Jis sėdi ir laukia.
Moteris išėjo. Ir aš pasilikau. Jis pažvelgė į mane – ir tose akyse buvo tiek daug ilgesio, kad negalėjau jų ignoruoti. Iš karto jo nepasiėmiau – tikėjausi, kad kas nors jo sugrįš. Bet aš visą naktį galvojau apie jį.
Kitą rytą vėl atvykau. Jis sėdėjo lygiai toje pačioje vietoje. Atnešiau maisto, vandens, seną antklodę ir atsargiai pastačiau dubenį priešais jį. Jis nepatikliai pauostė ir pradėjo valgyti. Lėtai, tarsi netikėtų.
– Ar eisi su manimi? — tyliai paklausiau.
Jis tiesiog priėjo ir atsisėdo šalia manęs. Ir jis pasiliko.
Aš jį pavadinau Ciszeku. Nežinau kodėl, tiesiog tiko. Jis neprotestavo. Tarsi jam nebūtų svarbu, koks jo vardas – svarbu tik tai, kad kažkas būtų šalia ir nepasitrauktų. Nuo pat pirmųjų dienų jis tapo mano šešėliu. Jis sekė mane visur: į namus, į sodą, į pašiūrę. Kai uždariau duris, jis atsisėdo ant slenksčio. Jis valgė tyliai ir miegojo budriai – visada klausydamasis. Ryte jis išėjo prie vartų ir ilgai žiūrėjo į tolį.
Tada jis pradėjo klykti. Ne kaip blogas šuo, o tyliai, liūdnai, tarsi kalbėtųsi su kuo nors toli. Po savaitės nuvežiau jį pas veterinarą. Paaiškėjo, kad jam buvo apie dešimt metų, silpna širdis, skaudėjo sąnarius, o kartą buvo lūžusi letena. Matyt, gyvenimas jam nebuvo palankus. Bet namuose jis atgijo. Po mėnesio jis pirmą kartą sulojo – kai atvyko paštininkas. Tada jis pradėjo mane sveikinti prie vartų. Jis valgė su apetitu. Kartais jis tiesiog padėdavo galvą man ant kelių ir tyliai kvėpuodavo. Glosčiau jo nugarą ir pagalvojau, kaip gerai, kad vienas kitą radome. Vakarais sėdėdavome verandoje. Aš – su arbata, jis – prie jo kojų. Tyla, grynas oras, vabzdžių čiulbėjimas. Ramybė.
„Matai, Ciszekai, – pasakiau, – mes turime savo tikrąją istoriją.“ Neskubėdamas, bet su šiluma.
Vieną dieną sūnus atvyko su šeima. Anūkai lakstė po kiemą. Vienas iš jų priėjo prie šuns:
– Seneli, kas čia?
– Čia Ciszekas. Mano draugas.
– Kieno tai buvo anksčiau?
Akimirką tylėjau ir atsakiau:
– Tai jau nebesvarbu. Svarbiausia, kad jis dabar su mumis.
Kartais naktimis Ciszekas klausosi tolimo traukinio garsų. Jis nueina prie vartų, atsistoja, apsižvalgo ir tada grįžta. Be jokio nerimo – tik su klausimu: „Galbūt?…“ – atsisėdu šalia jos ir tyliai tariu:
– Jūs esate namie. Viskas gerai. Mes esame kartu.
Praėjo metai. Jis vyresnis ir nebegirdi taip gerai. Bet jis vis tiek kiekvieną rytą manęs laukia prie durų. Ir vis dažniau pagalvoju – galbūt ne jis manęs laukė, o aš jo. Nes su juo namuose šilta. Tiesiog todėl, kad yra netoliese. Ir tai yra tikroji laimė.
