Ema sėdėjo savo kabinete, pasinėrusi į mintis.
Priešais ją gulėjo svarbūs dokumentai: butų nuosavybės teisės ir komercinio nekilnojamojo turto nuomos sutartis. Visą šį turtą ji paveldėjo iš savo tėvų: tris butus prestižiniame rajone ir nedidelį prekybos centrą miesto pakraštyje.
Jos uošvė nė nenutuokė, kad nuomininkė yra ji pati, o savininkė – jos marti. Ema pasirašė sutartį per nekilnojamojo turto agentūrą, norėdama likti anonimiška. Prieš trejus metus, kai prasidėjo jos santykiai su Leo, ji nusprendė jam nieko nesakyti apie savo finansinę padėtį.
Ji sakė dirbanti prekybos centro vadove, bet nenurodė, kad yra savininkė. Ema užsiminė, kad butas, kuriame jie gyveno, yra palikimo dalis – tai buvo tiesa, bet ne visa informacija.
Per dvejus santuokos metus Ema ne kartą gailėjosi, kad nuslėpė šią informaciją, ypač kai ją nuolat kritikavo uošvė. Margarita nuo pat pradžių buvo santūri jos atžvilgiu ir negailėjo žodžių:
„Kaip tu gali pasirinkti tokią moterį?“ Ji ne kartą buvo sakiusi Leo: „Ji nemoka gaminti, nedirba namų ruošos – tiesiog eina į darbą ir pabėga.“
Ema tyliai klausėsi priekaištų, bet jie ją labai įskaudino.
Vieną dieną, gamindama maistą, ji netyčia išgirdo Margaritos telefono skambutį. Ji norėjo papasakoti Leo apie Emos „slaptas pajamas“, tikėdamasi sugriauti jos reputaciją.
Tą akimirką Ema suprato: tyla nebėra jos skydas.
Kai Leo nuėjo į naktinę pamainą, Ema ištiesė priešais save dokumentus ir suprato, kad laikas viską paaiškinti. Ji prisiminė, kaip kartą išsiuntė iškeldinimo pranešimą – ne iš pykčio, o norėdama priminti jiems apie abipusę pagarbą. Tačiau dabar situacija peržengė paprastos nuomos sutarties ribas: ji tapo orumo klausimu.
Kitą rytą ji pasikvietė advokatą ir nepriklausomą tarpininką. Ema nusprendė susitikti su Margarita – ne ginčytis, o ramiai ir sąžiningai pasakyti visą tiesą.
Tą vakarą, kai Leo grįžo namo, Ema ramiai, bet tvirtai paaiškino, kaip buvo sudaryta nuomos sutartis ir kodėl ji tai padarė. Ji norėjo išlaikyti savo nepriklausomybę, bet niekada neturėjo jokių blogų ketinimų. Leo iš pradžių nustebo, bet paskui suprato: visą šį laiką jo žmona stengėsi išsaugoti ir savo šeimą, ir orumą.
Po kelių dienų įvyko šeimos susirinkimas. Ema pateikė dokumentus, ir Margarita turėjo susitaikyti su sunkiu faktu: ji mokėjo nuomą savo marčiai, kurią dažnai kritikuodavo.
Vėliau, būdama dviese su Leo, ji prisipažino: jos sprendimai buvo pagrįsti netikrumu, o ne objektyviu vertinimu.
Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Moterų santykiai pamažu ėmė gerėti. Šaltą dieną Margarita pakvietė Emą arbatos. Pokalbis neprasidėjo kaip pokalbis tarp konkurentų, o kaip pokalbis tarp dviejų moterų, kurios mylėjo tą patį vyrą ir norėjo ramybės šeimoje.
Nuo tos akimirkos namuose įsivyravo pasitikėjimas. Vietoj priekaištų vyko nuoširdūs pokalbiai ir šiltos akimirkos. Dokumentai, kadaise buvę slaptumo simboliu, tapo priminimu, kad tiesa, net ir netikėta, gali būti tikro susitaikymo ir naujų santykių pradžia.
