Man patinka sodininkystė. Yra kažkas neįtikėtinai naudingo rūpinantis augalais, stebint juos augant ir matant, kaip tavo sunkus darbas atgyja. Tačiau kartais net nežinai, kurie kenkėjai yra naudingi, o kurie sunaikins viską, dėl ko taip sunkiai dirbai.
Neseniai socialiniuose tinkluose aptikau nuotrauką, kuri puikiai iliustruoja šią painiavą. Kai pirmą kartą ją pamačiau, ji mane labai suneramino. Nuotraukoje buvo lapas, padengtas šiomis mažomis, sudėtingomis, subtiliomis juodomis geometrinėmis figūromis. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad lapas padengtas kažkokiu svetimu tinklu ar net keista liga. Daugelis žmonių, įskaitant ir mane, svarstė, kas tai galėtų būti.
Po šiek tiek tyrimų atradau, kad šie keisti raštai iš tikrųjų yra drugelio Nymphalis antiopa kiaušinėliai. Jei nesate susipažinę su šia rūšimi, leiskite man ją jums pristatyti. Nymphalis antiopa, dar žinomas kaip liūdesio kandis, yra žavus vabzdys, turintis unikalų gyvenimo ciklą ir gana įdomius įpročius. Kiaušiniai dedami grupelėmis, o kiekvienas mažytis kiaušinėlis yra tobulas mažas geometrinis stebuklas. Kai pirmą kartą jį pamačiau, pagalvojau: „Arba tai bus labai gerai mano sodui, arba labai blogai.“
Geros naujienos yra tai, kad Nymphalis antiopa drugelis iš tikrųjų yra labai naudingas. Lervos arba vikšrai minta lapais, bet paprastai jie renkasi medžius ir krūmus, tokius kaip gluosniai, guobos ir tuopos. Taigi, jei turite sodą, pilną gėlių ir daržovių, tikriausiai esate saugūs. Tiesą sakant, šie drugeliai gali būti labai naudingi, nes jie taip pat minta pūvančiais vaisiais, taip padėdami irimo procesui.
Kai vikšrai visiškai užauga, jie randa saugią vietą lėliukėms. Jie audžia kokoną, kuris atrodo kaip mažas miegmaišis, kuriame jie atlieka savo metamorfozę. Ši fazė gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo klimato ir metų laiko. Kai jie pagaliau išsirita, tai yra nuostabūs voveraitės drugeliai su tamsiais, aksominiais sparnais, ryškiai geltonais kraštais ir mėlynais taškeliais.
Jie randa patogią vietą po palaida žieve, malkų krūvoje ar net senoje pašiūrėje. Atėjus pavasariui, jie dažnai būna vieni pirmųjų matomų drugelių, kartais net prieš pradedant žydėti gėlėms. Kaip sodininkai, mes dažnai sutelkiame dėmesį į tiesioginį vabzdžių poveikį mūsų augalams. Pamatę vikšrus, galvojame: „O ne, jie viską suės!“ Tačiau svarbu atsitraukti ir pažvelgti į platesnį vaizdą. Taigi, ką daryti, jei savo sode radote šių kiaušinėlių ar vikšrų? Mano patarimas – palikti juos ramybėje. Mėgaukitės procesu ir stebėkite transformaciją.
Sodininkystė – tai pusiausvyra. Reikia rasti harmoniją tarp mėgstamų augalų ir gyvų būtybių, kurios dalijasi jūsų erdve. Kitą kartą, kai savo sode pamatysite ką nors keisto, prieš griebdamiesi insekticido, skirkite akimirką apžiūrai.
