—Atsiprašau, mamyte… —šnibždėjo berniukas, laikydamas seną nuotrauką prie krūtinės.
Danielius susiraukė. Nežinomas žmogus prie žmonos kapo?! Jis norėjo berniuką išvyti. Tačiau berniukas pakėlė akis ir ištarė frazę, kuri labai sujaudino Danielių…
Buvo drėgna ir šalta, naktis apgaubė kapines rūku. Viskas sakė: „Išeik“. Tačiau Danielius atėjo, kaip kiekvieną vasarį per pastaruosius penkerius metus.
Jis jau rengėsi eiti, kai pastebėjo judesį. Kas nors buvo prie kapo.
Maždaug šešerių metų berniukas gulėjo tiesiai ant antkapio, apsiklojęs sena antklode. Miegojo. Būtent ant antkapio.
Danielius priėjo arčiau, smėlis traškėjo po jo kojomis. Pyktis jį apėmė: kaip kas nors drįso čia apsistoti?
— Ei, pakilk! — sušuko jis, nors balsas drebėjo.
Berniukas išsigando ir atmerkė akis. Jo žvilgsnyje atsispindėjo sumišimas ir baimė.
— Atsiprašau, mamyte… Nenorėjau čia užmigti…
Danielius sustingo. Mamyte?! Jis įsižiūrėjo į užrašą: žmonos vardas. Sutapimas? Ar… išdavystė?
— Iš kur tu gavai tą nuotrauką?! — beveik šaukė, rodydamas į paveikslėlį.
Berniukas išsigando, bet nenuleido nuotraukos. Tada tyliai pasakė:
— Ji sakė, kad mane rasi… Pažadėjo.
Danieliaus akys pradėjo rūkėti. Šie žodžiai jį sukrėtė labiau nei bet kokia kaltinimai.
— Kas tu esi?! — sušuko jis. Berniukas nuleido galvą. Nieko neatsakė. Bet kažkas jo akyse sudrebino žemę po Danieliaus kojomis.
Ką tai reiškia? Kodėl vaikas ją vadina mamyte?
Atsakymas – pirmame komentare po nuotrauka –
Verslininkas atėjo prie žmonos kapo – tik padėti gėlių ir atsisveikinti.
Danielius sustingo. Visas vidus virpėjo. Berniuko žodžiai aidėjo kartojantis:
„Ji sakė, kad mane rasi…“ Staiga jis suprato: berniuko veidas jam buvo… pažįstamas. Kaktos, skruostai, net lūpų forma. Tai nebuvo atsitiktinumas.
— Kiek tau metų? — paklausė jis, bandydamas išlikti ramus.
— Šešeri… Beveik septyneri — atsakė berniukas, nepakėlęs akių.
Staiga Danielius atsisėdo ant netoliese esančios suoliuko. Pradėjo skaičiuoti… Šešeri metai. Būtent tada, kai Helena išėjo…
Ar ji galėjo jį… paslėpti? Nesakyti?…
Jis žiūrėjo į nuotrauką. Tai buvo viena iš tų senų nuotraukų, kurių jis pats seniai nebuvo matęs. Iš kur ją gavo?
— Koks tavo vardas?
— Teo. Bet mama kartais mane vadindavo Tem.
Danielius niekada nepasirinko šio vardo. Bet jis skambėjo keistai pažįstamai. Staiga prisiminė laišką, kuriame Helena juokavo:
„Jei kada nors turėsime berniuką, noriu jį vadinti Tem.“
Jo širdis suspaudė. Jis jau žinojo tiesą, bet bijojo ją ištarti garsiai.
— Kur gyvenai anksčiau? Kas tavimi rūpinosi?
— Teta Sofi… Ji buvo iš našlaičių namų. Bet mirė. Pasakė, kad jei man kas nutiktų, turėčiau ateiti į kapines. Pamatyti mamą.
Danielius nebegalėjo sulaikyti jausmų. Ištiesė rankas ir švelniai apkabino berniuką. Iš pradžių tas įsitempė, bet paskui tiesiog prisiglaudė, lyg visą gyvenimą būtų laukęs šios akimirkos…
Penkerius metus Danielius gyveno tuštumoje, nežinodamas, kad kažkur to paties miesto vaikas auga…
