Mano mama keliauja po pasaulį, kol mes su sūnumi gyvename skolose. Argi ji neturi pareigos mums padėti? Buvau šokiruota jos atsakymo 😢😢
Mano mama yra pensijoje. Daugelį metų ji dirbo buhaltere, visada buvo protinga, taupi ir taupė kiekvieną centą. Kai kiti leido pinigus restoranams, madingiems drabužiams ar remontams, ji pasirinko kuklų gyvenimą ir kaupė… „senatvei“.
Dabar ta „senatvė“ atrodo visiškai kitaip, nei aš tikėjausi. Mama keliauja, deginasi paplūdimiuose, plaukioja jachtomis po Viduržemio jūrą, ragauja egzotiškų patiekalų ir siunčia man nuotraukas, kuriose ji laiminga, su madingais akiniais nuo saulės, su kokteiliu rankoje ir plačia šypsena.
O aš – jos vienintelė duktė – skęstu skolose. Vyras išėjo, vaikas auga, o aš vos sugebu susimokėti už nuomą, paskolas ir net maistą.
Ir žinot, ko aš nesuprantu? Kodėl mama, visą gyvenimą kaupusi padorią sumą, man nepadeda? Kodėl ji mano, kad turiu viską išspręsti viena? Argi tėvų pareiga – padėti vaikui bet kokiame amžiuje?
Neseniai neištvėriau. Paskambinau jai, fone girdėjosi bangų mūša ir juokas. Ji buvo kažkurioje Graikijos saloje. Paklausiau:
— Mama, juk žinai, kaip man sunku… Kodėl nenori padėti?
Ji sekundę tylėjo, tada pasakė kažką tokio, po ko aš kelias valandas stovėjau sustingusi, nesuprasdama, kaip mama gali taip kalbėti… 😱😱 Pasidalinu savo istorija pirmame komentare, o jūs parašykit – ar mano mama pasielgė teisingai? 👇👇
— Aš tave myliu. Bet jei aš paskutinius savo metus vėl praleisiu gelbėdama kitus, tai kas tada išgelbės mane? Tu esi suaugusi. O aš pirmą kartą gyvenu dėl savęs. Susitvarkyk pati.
Stovėjau tylėdama, nežinodama, ką atsakyti. Ar tai buvo savanaudiškumas… o gal išmintis?
Iš vienos pusės jaučiausi išduota. Aš – jos duktė. Visada buvau šalia, kai jai buvo sunku. Padėjau, kai ji gulėjo ligoninėje.
Atsisakiau savo norų dėl jos. O dabar, kai sunku man, ji renkasi paplūdimius ir saulėtekius svetimuose kraštuose.
Iš kitos pusės… juk ji visą gyvenimą gyveno dėl kitų. Dėl manęs, dėl darbo, dėl šeimos. Vis atidėdavo, vis aukodavosi. Galbūt dabar ji tiesiog nusprendė – pagaliau – gyventi dėl savęs?
O ką jūs manote? Ar mama buvo teisi? Ar tėvų atsakomybė baigiasi kartu su pensija?
