Neseniai su vyru tapome tėvais. Mūsų pirmagimis įžengė į mūsų gyvenimą tarsi audra, apvertęs jį aukštyn kojomis. Pirmosios savaitės buvo kaip iš filmo — pavargę, bet laimingi. Negalėjau atitraukti akių nuo vyro, kuris su tokia švelnumu ir rūpesčiu laikė mūsų sūnų. Man jis buvo idealus tėvas.
Tačiau pamažu kažkas ėmė keistis. Iš pradžių tai buvo smulkmenos — jis vis dažniau užsibuvo darbe ilgiau, tapo dirglus, trumpai atsakinėjo. Kiekvieną vakarą, kai Artiomas užmigdavo, jis prašydavo „valandėlės sau“. Užsidarydavo kabinete arba tiesiog išeidavo, nepaaiškinęs kur.
Man skaudėjo širdį. Bandžiau suprasti: gal jis pavargęs? Gal turi pogimdyminę depresiją — juk tėvai taip pat patiria daug. Aš suteikiau jam erdvės. Bet vakar viskas pasikeitė.
Sūnus vidury nakties prabudo ir pradėjo verkti. Aš jau ruošiausi eiti pas jį, bet automatiškai pažvelgiau į vaikišką monitorių. Kamera parodė, kad mažylis tiesiog prarado čiulptuką ir jau nurimo pats. Bet staiga… kampe pamačiau judesį.
Sustingau. Ten stovėjo mano vyras — pusiau tamsoje, nekilnodamas žiūrėjo į lovelę. Bet jis juk ką tik išėjo iš namų. Aš girdėjau, kaip užsidarė lauko durys!
Sustingo kvapas. Šokau ir nubėgau į vaikų kambarį. Tai, ką pamačiau, mane sukrėtė iki kaulų smegenų. 😱😢 Toliau pirmajame komentare 👇👇
Ten nieko nebuvo, išskyrus sūnų. Nei vyro, nei garso. Po kelių minučių jis įėjo į namus su pirkinių maišu iš parduotuvės. Ramus, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Aš nebeištvėriau ir parodžiau jam kameros įrašą. Jis išblyško, nusileido ant grindų ir sumurmėjo:
— Maniau, tai daugiau niekada nepasikartos…
Jis papasakojo, kad jaunystėje jam diagnozavo disociacinį asmenybės sutrikimą. Metams bėgant simptomai beveik išnyko, ir jis manė, kad visam laikui nuo to atsikratė.
Tačiau gimstant sūnui jo viduje „atsibudo“ kita asmenybė. Jis nepriminė, kas vyko, kai ta asmenybė perimdavo kontrolę. Ir ta jo dalis… jautė nepaaiškinamą ir pavojingą neapykantą kūdikiams.
Jis verkė. Sakė, kad pats pradėjo pastebėti laiko spragas, keistus sapnus, daiktus, kuriuos paimdavo, bet jų neprisimindavo. Manė, kad pamišęs.
Jis prašė atleidimo. Maldaudavo manęs nebebijoti, pažadėjo kreiptis į gydytoją ir gydytis. Ir aš… norėjau juo tikėti.
Bet tą pačią naktį, kai jis užmigo ant sofos, patikrinau jo telefoną. Ten buvo balso įrašas — vyriškas, bet svetimas, prislėgtas, piktas balsas šnabždėjo:
— Rytoj… Rytoj mes atsikratysime jo.
Aš nebebuvau pasirengusi rizikuoti. Ryte jis prabudo tuščiame bute. Aš pasiėmiau sūnų ir išvykau pas tėvus.
Dabar gyvename kitame mieste. Vyras gydosi. Bendraujame per advokatą. Nežinau, kas jis tada buvo — tėvas ar monstras. Bet dabar pasitikiu tik savimi.
