Per savo gimtadienį pakviečiau visus pačius artimiausius draugus, tačiau niekas neatvyko. Išgirdęs priežastį, buvau siaubingai sukrėstas 😢😢
Niekada nemaniau, kad mano 35-asis gimtadienis taps baisiausia mano gyvenimo diena. Paprastai aš nekeldavau didelio įvykio dėl šios dienos, bet šįkart trokšau šilumos, jaukumo ir nuoširdaus bendravimo. Nusprendžiau švęsti namuose: padengti stalą, paruošti savo firminius patiekalus, pakviesti pačius brangiausius draugus — tuos, su kuriais praėjau ugnį, vandenį ir nemiegančias naktis.
Sutarėme susitikti pas mane šeštą valandą. Visą dieną praleidau stovėdamas — nusipirkau šviežių produktų, marinuoju mėsą, išviriau kvapnią sriubą, iškepiau pyragą, padengiau gražų stalą. Viskas atrodė tobula: žvakės žibo, grojo rami muzika, stovėjo taurės ir servetėlės, viskas buvo kaip iš sapno. Jaučiau lengvą jaudulį, malonų ir virpantį, kaip prieš pirmą pasimatymą.
Per savo gimtadienį pakviečiau visus pačius artimiausius draugus, tačiau niekas neatvyko. Išgirdęs priežastį, buvau siaubingai sukrėstas.
Būtent šeštą valandą stovėjau prie lango, įdėmiai žiūrėdamas į kelią. Tyla. Tuštuma.
„Jie vėluoja“, — pagalvojau, sausipildamas taurę vyno. Žinojau, kad kai kurie dažnai vėluoja. Tai atrodė normalu. Palaukiau dar. Praėjo pusvalandis. Niekas.
Pradėjau jausti nerimą. Kiekviena minutė tapo vis sunkesnė ir spaudė mano širdį. Tikrinau telefoną — nėra nei žinučių, nei skambučių. Rašiau į bendrą pokalbį: „Kur jūs?“ Tyla. Absoliuti tyla.
Man galvoje sukosi mintys: „O gal pamiršo?“, „Gal sumaišė dieną?“, „Gal kažką ne taip padariau ar pasakiau?“ Kiekvienu gurkšniu vyno gerklėje susidarydavo gumulas. Skaudėjo. Vieną po kito skambinau jiems — niekas neatsiliepė. Iš viso niekas.
Praėjo valanda. Po to dar viena.
Per savo gimtadienį pakviečiau visus pačius artimiausius draugus, tačiau niekas neatvyko. Išgirdęs priežastį, buvau siaubingai sukrėstas.
Sėdėjau prie padengto stalo, priešais tuščius lėkštes, ir žiūrėjau į jas, tarsi jos galėtų man duoti atsakymą. Staiga pasijutau mažas ir nereikalingas. Šalia vis dar grojant linksmai muzikai, atrodė, kad esu kokios nors žiaurios likimo pokšto dalyvis.
Dešimtą vakaro pakilau. Tyloje. Lėtai pradėjau tvarkyti patiekalus. Vis dar tikėjausi, kad kas nors įeis ir šauks: „Siurprizas! Mes tik juokavome!“ Bet taip neįvyko. O tada sužinojau, kodėl niekas neatėjo, ir buvau paprasčiausiai siaubingai sukrėstas 😢😢 Tęsinys 👇👇
Jau ruošiausi eiti miegoti, kai atėjo žinutė iš sesers:
„Matei naujienas? Atsiprašau, nežinojau, kaip pasakyti… Įvyko avarija. Jų automobilis… jie važiavo pas tave.“
Sustingau. Įėjau į internetą. Pirmieji antraštės: „Susidūrimas greitkelyje… trys žuvę…“
Toliau viskas susiliejo akyse.
Per savo gimtadienį pakviečiau visus pačius artimiausius draugus, tačiau niekas neatvyko. Išgirdęs priežastį, buvau siaubingai sukrėstas.
Tai buvo jie. Mano draugai. Jie tikrai važiavo pas mane. Viename automobilyje.
Tą naktį aš daugiau neverkiau — tiesiog sėdėjau tamsoje ir klausiau, kaip laša vanduo iš čiaupo. Vynas liko nepaliestas. Lėkščių nebepakėliau. Žiūrėjau į jas kaip į paskutinį bandymą visus suvienyti.
O aš, egoistas, maniau, kad jie pamiršo ir net nesusimąsčiau, kad su jais nutiko kažkas baisaus.
