Kiekvieną sekmadienį našlė ištikimai lankydavosi prie jo kapo. Praėjo beveik metai nuo tada, kai vyras išėjo, tačiau našlė nepraleido nė vienos savaitės. Juoda suknelė, juodas skarelė, šviežios gėlės — viskas buvo kaip visada. Tik širdis vis sunkiau pakeldavo šią naštą. Šiandien, kaip įprasta, ji laikė rankose gladiolių puokštę ir tyliai žingsniavo per žvirgždrą tarp kapų eilių.
Tačiau atėjus prie vyro kapo, našlė pastebėjo kažką keisto. Iš pradžių ji galvojo, kad tai šviesos žaismas. Paskui susiraukė — ir širdis tarsi nukrito žemyn. Prie pat antkapio, beveik po gėlėmis, buvo tamsi, nelygi duobė žemėje. Lyg kas nors kasė iš vidaus. Arba… iš išorės?
Moteris staiga sustojo, sunkiai sulaikydama drebėjimą. Gėlės išslydo iš jos rankų ir nukrito šalia duobės. Krūtinė suspaudė, tarsi trūktų oro. Ji priėjo arčiau ir lėtai atsiklaupė. Žemė aplink buvo puri, tarsi ką tik buvo sujudinta. Jos delnas nenatūraliai palietė antkapį, lyg ieškodama atramos prie vyro net ir po mirties.
— Tai negali būti… — sušnibždėjo ji. — Ar kas nors bandė atidaryti kapą?
Galvoje sukosi nerimą keliantys klausimai. Iš kur ta duobė? Kodėl būtent čia? O jei…? Ji pažvelgė į duobės gilumą — ir pajuto, kaip baimė lėtai kyla stuburu aukštyn. Ir staiga našlė pamatė kažką labai baisaus ir neįtikėtino. 😱😱 Tęsinys 👇👇
Tačiau tada ji pastebėjo mažus pėdsakus prie duobės krašto. Aštrius, tarsi nagai, bet per mažus plėšrūnui. Prisiminusi seną knygą, kurią vyras dažnai skaitydavo savo anūkams — apie požeminius tunelius ir kurmius — ji atsilenkė arčiau.
Tunelis iš tiesų vedė į gylį, bet ne tiesiai žemyn, o šiek tiek į šoną. Tai nebuvo žmogaus praeiga. Ir tikrai ne bloga valia.
— Kurmiai… — sušnibždėjo ji palengvėjusi. — Maži, kvaili kurmiai…
Ji atsisėdo tiesiai ant žolės, pirmą kartą per daugelį mėnesių sau leido nusišypsoti. Ši duobė, kuri iš pradžių kėlė gyvūnišką siaubą, pasirodė tiesiog gamtos kūrinys.
Ir kaip ironija, ji priminė našlei: gyvenimas niekada nesustoja. Net kapinėse, po gėlėmis ir akmenimis, jis tęsiasi — slenka, kasa ir kvėpuoja.
Ji susitvarkė skarelę, švelniai išlygino žemę prie tunelio krašto, padėjo atgal gėles ir tyliai pasakė:
— Tu būtum nusijuokęs, tiesa? Įsivaizduoju, kaip būtum pajuokavęs su manimi.
