Už psichiatrijos ligoninės sienų, kur nelaukta stebuklų, pažeidžiamos moterys netikėtai pradėjo nešti gyvenimą. Šviesiai apšviestuose kambariuose, kur visą parą budriai stebima, pasirodė pirmieji nėštumo ženklai. Gydytojai buvo sumišę — manė, kad tai klaida, išskirtinis atvejis, tačiau netrukus suprato, kad tai tik pradžia.
Nėštumai vyko vienas po kito. Jų istorijos buvo persipynusios su pažeidžiamumu ir nežinomybe — moterys buvo uždaresnės, tylios ir atsisakė pasakoti, kaip tai įvyko. Tačiau stebėjimo kameros, lankytojų registrai ir personalo įrašai neparodė jokių taisyklių pažeidimų.
Personalas pradėjo tirti situaciją. Kiekvienas naujas nėštumas kėlė daugiau klausimų ir įtarimų. Kruopštūs patikrinimai ir apklausos nesuteikė kaltinamųjų. Vienas darbuotojas net laikinai buvo įtariamas, bet jo nekaltumas buvo įrodytas atostogų dokumentais ir buvimo vietos įrašais.
Tuo metu kiti pacientai šnabždėjo apie „slaptas naktines pasivaikščiojimus“, „sodą, kur niekas nesaugo“ ir „susitikimus kaip anksčiau“. Iš pradžių tai buvo laikoma ligonių vaizduotės vaisiumi, bet detalių kartojimasis privertė medicinos personalą atidžiau žiūrėti.
Tada gydytojai įrengė paslėptą kamerą, kad išsiaiškintų tiesą. Tai, ką jie pamatė, sukrėtė visus: tolimame sodo kampe, po lapų sluoksniu, buvo rasta metalinė liukas. Po juo — siauras, bet tvirtas tunelis, vedantis į vyrų skyrių. Tunelis buvo senas — spėjama, kad dar iš karo laikų — ir jau nebuvo oficialiuose planuose.
Paslėpta kamera užfiksavo, kaip abiejų skyrių pacientai slapta susitikdavo be personalo kontrolės. Be priežiūros, nepaisant diagnozių ir nesuvokiant pasekmių.
Kai kam tai buvo artumo ir paguodos akimirkos, kitiems — nėštumas ir papildoma trauma.
Atradus šį faktą, klinika pakeitė protokolus: tunelis buvo užsandarintas, sodas apribotas, o vyrų ir moterų skyrių susitikimai tapo reti ir griežtai kontroliuojami — tik gydytojo rekomendacija ir personalo priežiūroje.
Nėščios moterys buvo perduotos artimiesiems arba socialinėms tarnyboms. Kitiems pacientams buvo sukurti nauji taisyklių rinkiniai, užtikrinantys žmogišką elgesį saugioje ir kontroliuojamoje aplinkoje.
Ši istorija sulaukė didelio atgarsio, visuomenė pasidalino: vieni kaltino kliniką dėl aplaidumo, kiti — dėl nežmogiško požiūrio ir bandymo „sterilizuoti“ jausmus.
Bet svarbiausia buvo kita — ši istorija priminė visiems, kad net už psichiatrijos įstaigų sienų tęsiasi tikras, sudėtingas ir gyvas žmogaus gyvenimas.
