Ramią naktį, kai tyla išskleidė sparnus virš gatvių, policijos seržantas pradėjo savo pamainą su popieriniu puodeliu juodos kavos ir trumpu pranešimu dispečeriui. Daugelį metų jis pažinojo kiekvieną šio miesto kampelį, kiekvieną kiemelį ir kiekvieną garsą, kuris galėjo perspėti apie pavojų dar prieš atvykstant pagalbos tarnyboms.
Jo juodai mėlynas patruliavimo automobilis ramiai ir užtikrintai slydo asfaltu, o gatvių žibintų šviesa atsispindėjo priekinio stiklo veidrodyje. Radijas skleidė švelnų traškėjimą, viskas atrodė įprasta ir ramu.
Važiuodamas mažai lankoma gatve, seržanto žvilgsnis staiga užkliuvo už keisto vaizdo: tiesiai vidury šaligatvio stovėjo karstas. Sunkus, medinis karstas su metalinėmis rankenomis, lyg būtų atvykęs iš kito pasaulio.
Seržantas staigiai stabdė, signaliniai žibintai automatiškai įsijungė. Jis lėtai atidarė duris, išgirdęs charakteringą girgždėjimą, ir išlipo iš mašinos. Šaltas vėjas glostė jo nugarą, o ranka instinktyviai nuslydo prie ginklo dėklo. Visa jo vidinė nuojauta sakė, kad čia kažkas labai negerai.
Jis lėtai priėjo prie karsto, kiekvienas žingsnis aidėjo tarsi duslus smūgis. Vėjas švelniai judino jo marškinius po kulkų liemene.
Sustojęs per pusę metro nuo objekto, jis atsikrenkštė ir lėtai pakėlė karsto dangtį, sulaikęs kvapą. Sustingo iš siaubo. Karstas buvo tuščias. Nė gyvo kūno, nė vidinio apdailos – tik tuštuma ir lengvas šviežios lako kvapas.
Jis iš karto susisiekė su dispečeriu, kuris pranešė, kad kitame miesto gale krovininis automobilis, gabenęs naujų karstų partiją, pateko į avariją. Vienas iš karstų tiesiog iššoko iš galinės dėžės, perskrido per krovinį ir atsidūrė tiesiog vidury kelio. Vairuotojas to nepastebėjo ir nuvažiavo toliau – tik po kelių valandų pastebėjo trūkumą iškraunant.
Bet tai dar ne viskas. Gatvės kamerų įrašai parodė, kad tuo momentu, kai karstas atsirado kelyje, 300 metrų spinduliu nebuvo nei pėsčiųjų, nei automobilių. Tarsi gatvė trumpam išmirė…
