Tyliame, beveik užburtame gatvėje, kur kiekvienas namas slėpė savo paslaptis, gyveno vienišas senolis, vardu Viktoras. Jis buvo lyg šešėlis – beveik niekada neišeidavo iš savo buto, retai kalbėdavosi su kaimynais ir tarsi nykdavo pilkame kasdienybės rūke. Bet vienas dalykas visus aplinkinius kėlė nerimą: iš jo namų sklido keisti, bauginantys garsai – lyg pati naktis būtų įsiskverbusi pro sienas.
Iš pradžių girdėjosi tik duslus lojimas, tarsi kažkas slėptųsi tamsoje ir bandytų pabėgti. Vėliau pasigirdo šiurpūs klyksmai, labiau gyvuliški nei žmogiški, laukiniai ir pilni skausmo. Naktys darėsi vis sunkesnės: aštrus kaukimas, pavargę lojimai, tarsi viduje vyktų nematoma kova.
Kaimynai bandė suprasti, kas vyksta. Jie beldė į duris, palikdavo prašymų tylos lapelius, bet Viktoras atsakydavo tik šaltu tyliu arba neaiškiu murmu ir vėl dingdavo už durų. Baimes lėtai keitė nerimas, o nerimą – įtarumas. Kas jis toks? Pamišėlis, praradęs protą? Ar kalinys savo pačių demonų?
Praėjo beveik septynios dienos, kai senelio niekas nematė. Jo butas atrodė sustingęs laike – uždengti langai, užrakintos durys. Bet garsai – tik stiprėjo. Naktimis sklido protestuojantys klyksmai, nagų braižymas, grindų griežimas. Lyg kažkas desperatiškai bandytų ištrūkti.
Ir štai atėjo ta diena. Keletas drąsių kaimynų nusprendė išlaužti duris, kad atskleistų paslaptį, kuri visus kankino.
Kai durys spragtelėjo atsidariusios, prieš akis atsivėrė šiurpus vaizdas: Viktoras gulėjo lovoje – miręs, jau nebe vienišas toje tyloje. Aplink jį buvo beveik dvidešimt išsekusių, išalkusių šunų, jų akys – paskutiniai ištikimybės ir dėkingumo žiburiai. Jie klajojo po kambarį, vos laikėsi ant kojų, bet nė vienas neatitraukė žvilgsnio nuo savo šeimininko. Ant grindų matėsi nagų žymės, nešvarumai, suplėšyti baldai – viskas rodė, kad šie gyvūnai buvo jo vienintelė išsigelbėjimo viltis, paskutinė šeima šiame pasaulyje.
Septynias dienas šunys sėdėjo uždaryti be maisto ir vandens, bet nė vienas nepabėgo nuo Viktoro.
Viktoro ir jo ištikimų draugų istorija ilgai aidėjo kaimynų lūpose, palikdama jų širdyse šaltį ir skausmą. O namas stovėjo, tarsi siaubingos paslapties saugotojas – niūrus ir tuščias, lyg pats bandytų nepamiršti to, kas įvyko jo sienose…
