Per vestuves, kai visas pasaulis atrodė pripildytas šviesos ir laimės, mano vyras netikėtai paėmė mane ant rankų tarsi vaikiškas išdykėlis ir įmetė į šaltą fontaną. Jo juokas aidėjo garsiai ir nerūpestingai, bet mano širdis susitraukė nuo skausmo ir staigmenos. Negalėjau susilaikyti – ir atsakiau…
Tai buvo diena, apie kurią svajojau nuo vaikystės, audžiama iš pačių švelniausių vilties ir troškimų siūlų. Balta kaip sniegas suknelė, lengva ir švelni kaip debesėlis, žaidė vėjyje; mano plaukai spindėjo tarsi saulės spinduliai; makiažas puikiai išryškino mano bruožus, o rankose laikiau švelnų puokštę – visa tai buvo tarsi gražiausioje pasakoje. Mes ką tik apsikeitėme žiedais, salė prisipildė plojimų, šviesa atsispindėjo svečių akyse, o oras virpėjo iš laimės.
Lauke, žalumos šešėlyje, tyliai čiurleno mažas fontanas – tarsi stebuklingas šaltinis, nešantis ramybę ir gaivą. Jo skaidrus, šaltas vanduo viliojo savo tyrumu, ir aš svajojau, kokios gražios bus nuotraukos prie fontano.
Tačiau atėjus torto pjaustymo akimirkai, ir visų žvilgsniai nukrypo į mus, pajutau, kaip scena staiga pasikeitė. Pasiėmėme peilį – ir staiga jis pakėlė mane ant rankų. Iš pradžių nusišypsojau, galvodama apie švelnumą ir romantiką, bet po akimirkos supratau – jis neša mane tiesiai į fontaną.
Mano šauksmas užstrigo gerklėje. Suknelė iškart prilipo prie odos, ledinis vanduo apgaubė kiekvieną mano kūno ląstelę, batai prisipildė šalčio, o plaukai bejėgiai krito ant veido, makiažas išplovė. Laikas tarsi sustojo – svečiai sustingo, juokas buvo sunkiai sulaikomas, kažkas atsiduso.
O jis – juokėsi. Jo juokas buvo garsus ir nuoširdus, bet man tai buvo kaip peilis. Mano širdis sulūžo iš skausmo ir liūdesio.
Ir tada aš nebeišlaikiau…
