Rytoj aš vesiu Laurą, moterį, kuri kantriai laukė manęs trejus metus. Viskas paruošta; abi šeimos vestuves suplanojo iki smulkmenų.
Tačiau mano širdyje vis dar tvyro neišdildomas šešėlis: prisiminimas apie Marianą, mano pirmąją žmoną, kuri prieš ketverius metus žuvo automobilio avarijoje.
Ta diena įsirėžė į mano atmintį kaip randas. Mariana išėjo anksti į turgų, kad paruoštų pietus mano tėvo mirties metinėms. Tada suskambo telefonas, kuris sugriovė mano pasaulį:
„Jūsų žmona pateko į avariją… Mes padarėme viską, ką galėjome, bet ji neišgyveno.“
Kai atvykau į ligoninę, jos kūnas jau buvo miręs. Ta miela šypsena, kurią taip mylėjau, vis dar buvo jos veide. Tuo momentu viskas manyje sugriuvo. Vienerius metus gyvenau kaip savo paties šešėlis.
Namai, kuriuos buvome sukūrę su meile, virto šalta, tyli vieta. Kaskart atidaręs spintą ir pajutęs jos pažįstamą kvapą, pravirkdavau.
Mano šeima ir draugai maldavo, kad judėčiau pirmyn. Bet aš tik purčiau galvą. Buvau įsitikinęs, kad nebevertas nieko ir kad niekada nebemylėsiu.
Kol nepasirodė Laura.
Ji buvo nauja draugė, penkeriais metais jaunesnė už mane. Niekada neįkyrėjo, nieko nereikalavo. Su tylia šiluma ji leido man pajusti, kad mano širdyje dar yra vietos šilumai. Kai prisiminimai mane užgoždavo, ji tyliai sėdėdavo šalia ir pasiūlydavo puodelį arbatos. Kai gatvės triukšmas primindavo tragediją, ji laikydavo mano ranką, kol vėl galėdavau kvėpuoti.
Trejus metus ji niekada nereikalavo, kad pamirščiau praeitį. Ji tiesiog laukė, su begaline kantrybe, kol būsiu pasiruošęs atsiverti. Vėl pajutau širdies virptelėjimą. Ir nusprendžiau vesti ją.
Tačiau prieš žengdamas šį žingsnį, norėjau aplankyti Marianą. Sutvarkyti jos kapą, uždegti smilkalų ir pasakyti jai, kad privalau judėti pirmyn. Norėjau tikėti, kad, kur ji bebūtų, ji bus šalia manęs. Kad ji norėtų to paties – mano laimės.
Tą vakarą lynojo. Kapinės buvo tylios, tik vėjas šnibždėjo tarp eukaliptų. Su baltais chrizantemais, staltiese ir keliomis žvakėmis priėjau prie jos kapo. Dėdamas gėles, sušnabždėjau:
„Mariana, rytoj aš vesiu kitą. Jei būtum vis dar su manimi, norėtum, kad kažkas manimi pasirūpintų. Niekada tavęs nepamiršiu, bet turiu eiti toliau… Laura laukė per ilgai.“
Ašara nuriedėjo tarp mano pirštų, kai valiau antkapį. Staiga išgirdau švelnius žingsnius už nugaros.
Atsisukau: ten stovėjo liesa trisdešimtmetė moteris, vilkinti ploną paltą, jos plaukai plaikstėsi vėjyje, o akys buvo kupinos liūdesio.
„Atsiprašau, nenorėjau jūsų išgąsdinti,“ nedrąsiai tarė ji.
Linktelėjau ir nusivaliau ašaras. „Viskas gerai… Ar atėjote aplankyti kažko?“
Ji akimirką delsė, tada pažvelgė į greta esantį kapą. „Taip. Mano sesers. Ji žuvo automobilio avarijoje prieš ketverius metus.“
Mano širdis sustojo. Ant antkapio buvo parašyta:
Gabriela Ramírez – 1992–2019.
Ta pati data kaip Marianos mirties.
„Tavo sesuo mirė tą pačią dieną kaip ir mano žmona,“ sugebėjau ištarti.
Ji nustebusi pažvelgė į mane. „Tavo žmona… irgi tą pačią dieną?“
Aš linktelėjau ir papasakojau, kas nutiko. Jos akys prisipildė ašarų, kai ji padėjo baltų lelijų ant sesers kapo.
„Tą dieną Gabriela keliavo su drauge… Niekada negalvojau, kad tai bus jos paskutinė kelionė,“ sušnabždėjo ji.
Mes stovėjome tylėdami, vienas šalia kito, du nepažįstamieji, suvienyti to paties skausmo. Kai galiausiai atsisveikino, ji tyliai pasakė:
„Mano vardas Isabelė.“
„Aš – Danielis,“ atsakiau.
Ilgai kalbėjome apie tuos, kuriuos praradome. Isabelė pasakojo apie Gabrielą: kupiną gyvenimo, vilties, aistringai mylėjusią muziką.
Aš kalbėjau apie Marianą, apie jos gerumą ir nesavanaudiškumą. Taip, mūsų akyse buvo liūdesio, bet taip pat ir švelni šiluma, kai dalijomės prisiminimais. Kitą dieną Laura ir aš susituokėme, apsupti šeimos ir draugų. Vieta spindėjo balta šviesa, visi šventė mūsų naują laimę.
Tačiau Isabelės atvaizdas kapinėse liko manyje.
Likimas, visuomet paslaptingas, vėl mus suvedė.
Sužinojau, kad ji dirbo įmonėje, bendradarbiaujančioje su manąja. Per susitikimą ji vos girdimai ištarė mano vardą:
„Danieli…“
Po darbo nuėjome kavos. Isabelė prisipažino:
„Nuo Gabrielos mirties pasinėriau į darbą. Bet yra naktų, kai verkiu pati nesuprasdama kodėl. Tą dieną kapinėse pirmą kartą pajutau, kad nesu viena savo skausme.“
Klausiau jos ir jutau nematomą ryšį tarp mūsų: bendrą sielvartą. Bet žinojau, koks pavojingas yra šis ryšys. Buvau vedęs. Negalėjau leisti, kad ši sumaištis mane nusineštų.
Matėmės dar kelis kartus. Mūsų pokalbiai darėsi vis ilgesni ir intymesni. Jai pasakojau dalykus, kurių niekada nebuvau sakęs Laurai, ir tai ėmė mane draskyti.
Kol vieną vakarą nebegalėjau tylėti.
Prisipažinau Laurai viską: susitikimą kapinėse, mūsų pokalbius, artimą ryšį su Isebele.
Ji ilgai tylėjo. Tikėjausi, kad supyks. Tačiau galiausiai ramiai pasakė:
„Danieli, laukiau tavęs trejus metus. Aš nebijau Isabelės. Meilė nėra gailestis ar atsitiktinumas, tai – pasirinkimas.
Aš tik noriu, kad turėtum drąsos pasirinkti tai, ko iš tiesų nori. Jei su ja būsi laimingesnis, paleisiu tave.“
Jos žodžiai perskrodė mano širdį lyg peilis.
Tada supratau: tikra meilė yra ne tik žaizdų dalijimasis, bet ir pasitikėjimas, auka bei tikėjimas.
Nuo tos dienos mano ryšys su Isebele apsiribojo vien profesiniais reikalais.
Aš nusprendžiau likti su Laura. Nes supratau, kad praeitis turi likti ten, kur jai priklauso, o moteris, kuri iš tikrųjų padėjo man atkurti gyvenimą, jau buvo šalia.
Kartais, tylos akimirkomis, prisimenu liūdną Isabelės žvilgsnį ir jos klausimą:
„Ar esi su žmogumi, kuris tik primena tau tavo žaizdas, ar su tuo, kuris padeda jas gydyti?“
Ir supratau: mūsų susitikimas nebuvo skirtas naujai meilės istorijai prasidėti. Tai buvo ženklas, kad neturiu vienas nešti savo skausmo.
Aš esu su Laura. Su ja mokausi gyventi pilnai.
Nuo tada mano gyvenimas pasikeitė. Ne dėl meilės trikampio, bet todėl, kad išmokau vertinti dabartį, pamiršti praeitį ir judėti pirmyn.
