Vestuvių planavimas jau buvo sudėtingas. Mano būsima anyta niekada neslėpė nuomonės, kad aš nesu „pakankamai gera“. Ji to nerodydavo šaukdama ar pykdama, o subtiliau ir kandžiau: dviprasmiais komplimentais, pakeltais antakiais, pasyviai-agresyviomis juokelėmis.
Vis dėlto sakiau sau: galbūt ji pasikeis. Galbūt, pamatydama savo sūnų vedantį žmogų, kurį jis myli, ji pagaliau nusiramins. Trumpam atrodė, kad taip gali nutikti. Bet ji sudaužė mano asmeninę akimirką pačia žiauriausia įmanoma maniera.
Aš įdėjau savo širdį į priesaikų rašymą. Mano būsimas vyras reiškė viską, ir aš norėjau, kad mano žodžiai pagerbtų tą meilę. Aš nesistengiau būti poetinė — kalbėjau iš širdies, dalindamasi, kiek kartu augome, kaip kartu išgyvenome skausmą ir kaip jis leido man jaustis saugiai taip, kaip niekada anksčiau nebuvau jautusi.
Baigiau kažkuo labai asmenišku — žodžiais, kuriuos buvome tarę vienas kitam privačiai sunkiais laikais:
„Aš myliu kiekvieną tavo dalį… net sulaužytas.“
Nesitikėjau plojimų. Tiesiog norėjau, kad jis žinotų, jog sakau nuoširdžiai. Bet dar nespėjusi baigti, jos balsas perskrodė tylą: „Jis nebuvo sulaužytas iki tavęs.“
Tai nebuvo šnabždėjimas. Tai nebuvo netyčia. Tai buvo garsiai, karti ir apskaičiuota.
Visa salė sustingo. Galvos pasisuko. Kai kurie atsiduso, kiti nejaukiai pažvelgė žemyn. Pajutau, kaip iš veido dingsta kraujas, bet vis tiek šypsojausi. Baigiau savo priesaikas taip, lyg nieko nebūtų nutikę, nes atsisakiau leisti jai sugadinti tą momentą man. Bet viduje griuvau. Ir tai dar nebuvo pabaiga.
Maniau, kad blogiausia jau praeityje. Ji mane pažemino kartą, ir maniau, kad leis man mėgautis likusia diena. Klydau.
Per priėmimą, viduryje salės, staiga pakėlė balsą ir šaukė:
„Aš esu tavo motina!“
Tada sekė emocinis lūžis — pilnas, teatrališkas verksmas — prieš išeinant, paliekant visus žiūrėti. Tai buvo pažeminimas. Painiava. Ir ką aš dar nežinojau, tai kas įvyko akimirkomis, kurių praleidau.
Man tai papasakojo vyras.
Vėliau jis man pasakė, kad po ceremonijos kalbėjosi su ja. Ramiai, bet aiškiai pasakė, kad tai, ką ji pasakė mano priesaikų metu, buvo nepagarbu. Kad tai peržengė ribą. Ir kad jei ji kada nors vėl taip elgtųsi su manimi, būtų pasekmių. Jis aiškiai pasakė, kad jei ji manęs nerespektuos, jos vietos mūsų gyvenime nebus.
Tai ją ir supykdė. Todėl ji turėjo savo emocinį sprogimą. Ne dėl manęs. Bet todėl, kad pirmą kartą jai pasakė „ne“.
Aš niekada to nenorėjau, bet ji nepaliko man pasirinkimo.
Man nereikėjo gintis. Man nereikėjo atsakyti ar „laimėti“ akimirkos. Ji atskleidė savo tikrąjį aš, ir man nereikėjo ištarti nė žodžio.
Iš tos dienos išėjau turėdama daugiau nei vyrą. Išėjau žinodama, kad jis tvirtai stovi šalia manęs. Aš nesituokiau dėl jos pritarimo — aš tuokiau dėl kažko tikro.
