Lėktuve moteris šaukė jaunuoliui kareiviui, vadindama jį Tėvynės išdaviku. Tačiau kitą dieną ji perskaitė jo vardą naujienose ir gailėjosi savo poelgio 😱😨
Lėktuvo salone tvyrojo įprasta tyla. Žmonės šiek tiek miegojo, kai kas žiūrėjo pro langą. Šalia maždaug penkiasdešimties metų moters sėdėjo jaunas kareivis. Jo uniforma buvo tvarkinga, tačiau žvilgsnis – tuščias, pavargęs. Jis žiūrėjo į grindis, atrodė, kad jo mintys yra kur nors toli, ne čia, o ten, kur dūmai, šauksmai ir ugnis.
Prie jo priėjo stiuardesė. Jos balsas buvo tylus, bet jame buvo jaučiama nuoširdi užuojauta:
—Pone, ką tik sužinojau apie jūsų draugus. Man labai gaila. Turite žinoti: jūs tikras herojus. Mes didžiuojamės jumis.
Kareivis linktelėjo, įtemptai nusišypsojo iš mandagumo ir vėl nuleido galvą. Jo rankos drebėjo, o akys liko šalčiu ir pasimetusios.
Šalia sėdėjusi moteris, kuri iki tol stebėjo jį atvira panieka, staiga nebeištvėrė. Jos balsas nuskambėjo aštriai, beveik kaltinančiai:
—Herojus? Ne, jūs išdavikas. Kaip galite gyventi žinodamas, kad neišgelbėjote savo draugų?
Kareivis pakėlė žvilgsnį. Jo akyse blizgėjo ašaros, veide buvo matyti neviltis. Bet jis tylėjo.
Moteris, tarsi pajutusi silpnumą, tęsė, nevaldydama savo pykčio:
—Jūs galvojote tik apie save, kad tik išsigelbėtumėte! Jūs išgyvenote, o jų nebėra. Kaip žiūrėsite į jų motinų akis? Į jų žmonų akis? Jūs – monstras!
Kiekvienas žodis smigo tiesiai į širdį. Kareivis sėdėjo tylėdamas, lūpos suspaustos plona linija. Jo žvilgsnyje nebuvo nei pykčio, nei protesto – tik skausmas.
Buvo matyti, kad jis jau nešė sunkesnę naštą nei bet koks bausmė. Bet moteris tęsė kalbą. Ilgai. Vėl ir vėl, tarsi tyčia barstydama druską į žaizdą. Kai lėktuvas nusileido, ji atsistojo ir praeidama nepamėtė nė žvilgsnio. Ji manė, kad pasakė, ką turėjo pasakyti.
Tačiau kitą dieną viskas pasikeitė. Atidariusi naujienas, moteris pamatė pažįstamą veidą. Ekrane buvo jis – tas pats kareivis iš lėktuvo. Sužinojusi visą tiesą apie jaunuolį, moteris labai gailėjosi savo poelgio 😱😱
Po nuotrauka didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Vienas išgelbėjo dvidešimt kareivių. Tikras herojus“.
Ji atidžiai perskaitė tekstą ir jos širdis plyšo. Reportaže buvo pasakojama, kad per gaisrą kariniame baze, jaunas kareivis, rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo dvidešimt savo bendradarbių iš ugnies.
Vieną po kito, ant pečių, per dūmus ir liepsnas. Jis grįždavo vėl ir vėl, kol galų gale išvargo ir krito. Bet kai ugnis sustiprėjo, penki jo draugai liko viduje. Jis tiesiog neturėjo laiko sugrįžti jų gelbėti.
Jis kaltino save. Jis jautėsi atsakingas už jų mirtį. Tačiau visiems kitiems jis buvo herojus. Jis padarė tai, ko vienas žmogus negalėjo.
Moteris numetė telefoną ant stalo. Jos akys prisipildė ašarų. Vakar, nežinodama nieko, ji išliejo ant jo visą savo pyktį.
Ji vadino jį išdaviku, monstras, nesuprasdama, kad šalia jos sėdėjo žmogus, kuris atidavė visas savo jėgas kitiems. Žmogus, išgelbėjęs dvidešimt gyvybių.
Dabar jai buvo gėda iki skausmo. Šių žodžių nebuvo galima atšaukti. Ji suprato, kad jos žiaurumas gali tapti dar viena našta jam, kurią jis nešios savo sieloje.
Ir staiga ji suvokė – kartais mes teisiame, nežinodami tiesos. Kartais skaudiname tuos, kurie jau sulaužyti. O atsiprašyti vėliau gali būti per vėlu.
