Mano dviejų metų dukra dievino laiką leisti su kaimyno arkliu — kol vieną dieną atradome kažką, kas viską pakeitė.
Augdama visada buvau apsupta gyvūnų. Jie buvo mano draugai, mokytojai, paguodos šaltinis. Todėl tapusi mama slapta tikėjausi, kad mano dukra pajus tą patį ryšį.
Mes gyvenome mažame, ramų miestelyje, o pas mūsų kaimyną, poną Caldwell, buvo arklys vardu Jasper. Didelis, baltas, su giliais juodais akimis — jis spinduliavo švelnumą, kuris iš karto ramino. Pirmas Lilos susitikimas su juo buvo magiškas. Dvejų metų mergaitė droviai priėjo, palietė jo snukį ir prisilietė skruostą, juokdamasi. Nuo tos dienos ji norėjo jį matyti kiekvieną kartą, kartodama: „Arklis? Arklis?“ kol aš sutikau.
Iš pradžių mūsų vizitai buvo trumpi — dešimt minučių šukuojant arkliui, kol aš stebėjau. Bet Jasper kantriai stovėjo, nekvėpuodamas, kol Lila su juo kalbėjo, dainavo daineles ir glaudėsi prie jo karčios. Greitai trumpi vizitai tapo ilgesni. Kai kurias dienas ji sėdėdavo šieno palėpėje ir kalbėdavo su Jasper, tarsi jis suprastų kiekvieną žodį.
Vieną vakarą ponas Caldwell rimtai pasibeldė į mūsų duris. „Manau, turėtumėte nuvesti Lilą pas gydytoją“, — pasakė jis. Nustebusi paklausiau, kodėl. Jis paaiškino, kad Jasper, mokytas kaip terapinis arklys, kartais pastebi pokyčius žmonių sveikatoje. „Jis elgiasi kitaip su ja. Nuolat ją uosto, stovi tarp jos ir kitų. Šis elgesys kartais iš anksto įspėja apie rimtas sveikatos problemas.“
Aš buvau skeptiška. Galvojau, arklių negali būti gydytojais. Bet jo rimtas žvilgsnis neleido man to ignoruoti.
Po dviejų dienų, nors Lila atrodė visiškai sveika, paskambinau pediatrui. Tyrimas prasidėjo įprastomis matavimais, tačiau gydytojas nusprendė atlikti papildomus testus „atsargumo sumetimais“. Lila nerūpestingai kildavo kojeles ant tyrimų stalo. Kai gydytojas grįžo, jo žvilgsnis mane sustingdė. Dar nepradėjus kalbėti, supratau, kad Jasper mus įspėjo laiku.
👉 Skaitykite toliau pirmame komentare 👇👇👇👇
„Labai atsiprašau“, — tyliai pasakė jis. „Tyrimai rodo leukemijos požymius.“ Pasirodė, kad žemė slysta po mano kojomis. Aš apkabinau Lilą tvirtai, tarsi mano rankos galėtų ją apsaugoti nuo žodžių, kurie ką tik sudaužė mūsų pasaulį.
Vėžys. Mano kūdikis.
Viskas tapo miglota: konsultacijos, specialistai, gydymas. Patekome į košmarą, kurio niekada nebūčiau tikėjusi patirti. Sekantys mėnesiai buvo sunkiausi mūsų gyvenime: chemoterapija, nesibaigiančios vizitai į ligoninę, naktis nepatogiose kėdėse šalia jos lovos.
Žiūrėti, kaip jos plaukai plonėja, skruostai praranda vaikišką apvalumą. Bandymas paaiškinti, kodėl ji turi kentėti adatų ir vaistų, kurie ją slegia.
Ir tada buvo Jasper.
Ponas Caldwell, mūsų kaimynas, atverdavo savo arklides kiekvieną kartą, kai mums to reikėjo. Jasper, net silpniausiomis dienomis, atrodė suprantantis. Jis linkdavo galvą, kad Lila galėtų jį paglostyti, ir stebėdavo ją, kol ji ilsėjosi šienyje. Jo buvimas atrodė lengvinantis jos naštą.
Po kelių mėnesių gydytojai paskelbė remisiją. Lila buvo silpna, bet ji laimėjo kovą. Be Jasper ir pono Caldwell, galbūt niekada nebūtume laiku nustatę ligos.
Per jos trečiąjį gimtadienį Lila juokėsi pievoje, su gėlių vainiku ant Jasper galvos. Tą dieną supratau, kad šeima neapibrėžiama tik krauju. Jasper ir ponas Caldwell tapo mūsų šeimos dalimi.
Kartais meilė tarp vaiko ir gyvūno yra daugiau nei švelnumas. Kartais ji gelbsti gyvybes.
