Mano močiutės bus žiedų mergaitės mano vestuvėse – bet ne visi sutinka su šiuo sprendimu 🌸
Kai pradėjome planuoti savo vestuves, greitai iškilo nedidelė problema: mūsų šeimose nebuvo mažų vaikų.
Ne vienos dukterėčios, ne vieno sūnėno, net mažos pusseserės, galinčios būti žiedų mergaitėmis ar berniukais. Ir tuomet man kilo idėja: kodėl gi neprašius mano močiutės tapti mūsų žiedų mergaitėmis?
Abi joms daugiau nei šešiasdešimt, jos pilnos energijos, humoro ir gyvenimo džiaugsmo — tiesiog labiau gyvybingos nei daugelis mano amžiaus žmonių.
Pirmiausia paskambinau močiutei Odiliai. Po ilgos tylos ji prasitarė juokais:
— „Tu rimtai? Nori, kad dvi senos damos barstytų žiedlapius?“
— „Būtent!“ atsakiau nedvejodama.
Ji iš karto sutiko. Močiutė Sibylle, šiek tiek santūresnė, reikėjo nedidelio postūmio, bet dėka Odilios entuziazmo ji galų gale pasakė „taip“. Ir labai greitai jos pradėjo ruoštis lyg tai būtų svarbiausias vaidmuo jų gyvenime.
Viskas atrodė tobula… kol sužinojo mano būsimo vyro mama.
Per vakarienę ji mane pakvietė į šoną, atsargiu tonu:
— „Brangioji, ar tikrai manai, kad tai gera idėja? Tai… sakykime, šiek tiek neįprasta.“
Aš iš karto supratau. Jai tai atrodė keista. Gal net šiek tiek gėdinga.
— „Man tai puiku,“ ramiai atsakiau. „Tai mūsų diena, ir jos labai laimingos.“
Jos lūpos suspaudėsi — akivaizdus ženklas, kad ji laikėsi, kad nepasakytų daugiau. Laimei, mano būsimas vyras tik iškėlė pečius:
— „Man tai puiku.“
Nepaisant visko, jaučiau įtampą ore. Jo šeima gana tradicinė, ir jau žinojau, kad ceremonijos metu kai kurie kils antakius. Mano anyta nuolat kartojo, kad nori, jog „dėmesys liktų ant jaunavedžių“.
Ir štai, kelios dienos iki didžiosios dienos… ji peržengė ribas… (tęsinys pirmajame komentare 💬👇👇)
Kelios dienos prieš vestuves mano anyta bandė jas atkalbėti, teigdama, kad jos „atitrauktų dėmesį nuo jaunųjų“. Odilia paskambino man piktai:
— „Kaip dvi senos damos gali sugadinti tavo vestuves!“
Laimei, jos nesusilpnino. Sibylle turėjo abejonių, bet aš priminiau, kad tai jų širdies vaidmuo, o ne tradicijos reikalas.
Didžiąją dieną įtampa buvo jaučiama akivaizdžiai. Kai kurie svečiai šnabždėjosi, matydami mano močiutes su žiedų mergaičių suknelėmis — Odilia levandine, Sibylle rožine. Ir tada pradėjo skambėti muzika.
Jos žingsniavo priekyje, barstydamos žiedlapius su užkrečiamu džiaugsmu. Salė sprogo juokais ir plojimais. Net mano anyta šyptelėjo.
Per priėmimą plaukė komplimentai: „Tavo močiutės ikoniškos!“ Odilia ir Sibylle mėgavosi kiekviena akimirka.
— „Turėtume tuo užsiimti profesionaliai!“ juokavo Odilia.
— „Ačiū, kad mus įtraukėte,“ sakė Sibylle.
Ši akimirka patvirtino man, kad priėmiau teisingą sprendimą. Vestuvės – ne tik tradicijos: jos skirtos švęsti meilę ir žmones, kurie mums svarbūs. Ir mano močiutės nusipelnė šios akimirkos taip pat, kaip ir bet kas kitas.
Taigi, jei dvejojate laužyti „taisykles“, kad jūsų vestuvės būtų prasmingesnės… tiesiog darykite tai. 💖
