Ryte išėjau į balkoną ir iškart pastebėjau kažką keisto sienoje, kas judėjo. Tą akimirką mane apėmė tikras siaubas, ypač kai supratau, kas tai buvo…
Į balkoną išėjau beveik automatiškai — atidaryti langą, įkvėpti oro, pabusti. Ir staiga mano žvilgsnis tarsi užkliuvo už sienos. Ten kažkas buvo. Tai judėjo.
Lėtai, keistai, tarsi gyventų savo gyvenimą. Viskas manyje susitraukė. Pirma mintis: šešėlis. Antra: gyvatė. Širdis nusirito į kulnus, delnai suprakaitavo, kvėpavimas tapo trūkčiojantis. Sustingau ir tik žiūrėjau, bijodamas net sumirksėti.
Tačiau kuo ilgiau žiūrėjau, tuo aiškiau darėsi: tai neatrodė kaip gyvatė. Judesiai buvo kitokie — ne sklandūs, o trūkčiojantys, bejėgiai. Padaras tarsi vilkosi į priekį, judėdamas sienos viduje, o uodega liko išorėje. „Tikriausiai kažkas didelio su plona uodega“, — pagalvojau.
Baimės ir pasišlykštėjimo banga, persipynusi su siaubu, mane užliejo. Atrodė, lyg būčiau pamatęs kažką uždrausto, kažką, kas neskirta žmogaus akims. Norėjau rėkti ir kartu tiesiog nueiti ir viską pamiršti.
Kai sužinojau, kas tiksliai buvo mano sienoje, buvau priblokštas…
Drebėdamas priėjau arčiau. Ir tada supratau, kad jis įstrigęs sienos plyšyje. Nei pirmyn, nei atgal. Tą akimirką atėjo suvokimas — tai buvo skinkas. Tikras driežas. Gyvas.
Ir tuo momentu baimę staiga pakeitė gailestis. Jis spurdo, kabinosi letenėlėmis, bet negalėjo išsilaisvinti. Mačiau, koks jis išsekęs, kaip trūkčioja uodega, ir man suspaudė širdį.
Sukaupiau drąsą ir atsargiai jam padėjau ištrūkti. Širdis daužėsi, bet aš tai padariau. Skinkas trumpam sustingo, o tada greitai spruko, tarsi jo ten niekada nebūtų buvę.
Vėliau sužinojau, kad skinkai žmonėms nepavojingi. Jie nėra nuodingi, nėra agresyvūs ir kandžiojasi tik tada, kai labai išsigąsta arba su jais grubiai elgiamasi.
Paprastai jie tiesiog bijo ir bando pabėgti. Ir keista, bet po viso to išgąsčio aš nurimau. Aš ne tik nebejaučiau baimės — jaučiau, kad pasielgiau teisingai։ 🤔☹️
