Karalius uždėjo keistą geležinį šalmą savo dukrai ant galvos ir tvirtai jį užrakino, įsakydamas, kad niekas karalystėje iki vestuvių negalėtų matyti jos tikrojo veido. Tačiau kai pagaliau buvo rastas jaunikis ir vestuvių dieną šalmas buvo nuimtas, visas rūmas sustingo iš siaubo pamatęs, kas buvo po juo paslėpta․․ 😱😮
Kai princesei Elinei sukako šešeri metai, visoje karalystėje įvyko keistas įvykis, kurį žmonės prisiminė dar daugelį metų. Tą dieną karalius įsakė į rūmus sukviesti geriausius kalvius ir dailides, o vakare į mažosios princesės kambarius buvo įnešta sunki medinė ir geležinė kaukė-šalmas. Ji visiškai dengė mergaitės galvą. Priekyje liko tik siauros plyšelės akims ir maža skylutė prie burnos, kad ji galėtų valgyti ir gerti.😐😦
Ant šalmo kabojo masyvi geležinė spyna, o raktą karalius visada nešiodavosi ant kaklo ir niekam jo nerodydavo. Tik karalienė žinojo, kodėl jis taip pasielgė su savo dukra. Po kelių mėnesių ji sunkiai susirgo ir mirė, o kartu su ja dingo ir paskutinis žmogus, galėjęs atskleisti tiesą.
Nuo tada princesė visada nešiojo tą keistą šalmą.
Rūmuose pradėjo sklisti pačios baisiausios kalbos. Vieni sakė, kad mergaitė gimė su baisia deformacija, kurią karalius slepia nuo pasaulio. Kiti buvo įsitikinę, kad ją ištiko senovinis prakeiksmas. Dar kiti šnabždėjosi, kad karalius jos veide pamatė kažką siaubingo ir todėl ją visam laikui uždarė nuo žmonių.
Tačiau niekas tiksliai nežinojo.
Tarnai bijojo net pažvelgti į princesės pusę. Kai ji eidavo rūmų koridoriais, visi tuoj pat nutildavo. Mergina beveik niekada nekalbėjo, retai išeidavo į sodą ir visada laikydavosi atokiau nuo kitų. Tik kartais vėlai vakare tarnai girdėdavo, kaip ji tyliai groja senu fortepijonu tuščioje rūmų salėje.
Bėgant metams baimė tik didėjo.
Kelis kartus dvariškiai bandė sužinoti tiesą. Vienas kalvis kartą bandė nukopijuoti rakto formą, kol karalius miegojo, bet kitą rytą jis buvo ištremtas iš karalystės. Jauna tarnaitė bandė naktį pažvelgti po šalmu, kai princesė miegojo kėdėje prie židinio, bet kitą dieną ji be pėdsakų dingo iš rūmų. Po to niekas nebedrįso.
Pats karalius vis kartodavo tą pačią frazę:
— Ji nusiims šalmą tik savo vestuvių dieną.
Bet metai bėgo, o jaunikio taip ir neatsirado.
Nė vienas princas nenorėjo vesti merginos, kurios veido niekas niekada nebuvo matęs. Daugelis bijojo, kad po šalmu slypi kažkas siaubingo. Kai kurie atvirai sakė, kad nenori susieti savo gyvenimo su prakeiksmu.
Karalius senėjo ir darėsi vis niūresnis. Jis suprato, kad vieną dieną mirs, o vienintelė įpėdinė liks viena.
Ir štai vieną dieną į karalystę atvyko jaunas princas vardu Ričardas. Jis buvo nuskurdusio valdovo sūnus ir puikiai suprato, kad santuoka su karaliaus dukra galėtų visiškai pakeisti jo gyvenimą. Daugelis jį laikė bepročiu, kai jis paskelbė, kad sutinka vesti merginą geležiniame šalme.
Miestuose žmonės ginčijosi dieną ir naktį.
— Jis tai daro tik dėl sosto.
— Ne, jis tiesiog nori sužinoti tiesą.
— O jeigu jis pamatys pabaisą?
Tačiau vestuvės vis tiek buvo paskirtos.
Ceremonijos dieną didžiulė katedra buvo pilna žmonių. Po aukštais akmeniniais skliautais degė šimtai žvakių, o palei raudoną kilimą stovėjo turtingiausi ir įtakingiausi karalystės svečiai. Visi laukė vieno momento.
Kai durys pagaliau atsivėrė, viduje tapo taip tylu, kad buvo girdimas žvakių traškesys.
Karalius pats vedė savo dukrą prie altoriaus.
Jis vilkėjo sunkų tamsiai raudoną apsiaustą su kailiu, o princesė ėjo šalia su prabangia balta suknele, išsiuvinėta sidabriniais raštais. Tačiau jos galvą vis dar dengė tas pats medinis ir geležinis šalmas su spyna, kurį ji nešiojo visą gyvenimą.
Net princas akivaizdžiai nervinosi. Kai mergina priartėjo, jis kelias sekundes negalėjo atitraukti akių nuo keistos kaukės.
Kunigas drebančiu balsu pradėjo ceremoniją, o tada atėjo akimirka, kurios visi laukė.
Karalius lėtai ištraukė seną raktą iš po drabužių.😐😮
Katedroje iškart pasigirdo šnabždesiai. Kai kurie svečiai net atsistojo, kad geriau matytų.
Seno karaliaus rankos aiškiai drebėjo, kai jis įkišo raktą į spyną. Pasigirdo sunkus metalinis spragtelėjimas.
Tada karalius labai lėtai nuėmė šalmą nuo dukros galvos. Ir tą pačią akimirką visa katedra sustingo. Kažkas aiktelėjo. 😮😐😦 Viena moteris numetė taurę ant akmeninių grindų. O pats princas iš šoko atsitraukė žingsnį atgal. Nes po šalmu buvo…
Po šalmu nebuvo nei deformacijos, nei randų, nei nieko baisaus.
Priešingai.‼️‼️‼️
Princesė buvo neįtikėtinai graži. Tokia graži, kad žmonės kelias sekundes tiesiog tyliai žiūrėjo, negalėdami patikėti savo akimis. Ji turėjo ilgus auksinius plaukus, šviesią odą ir nepaprastas šviesias akis, kurios iškart traukė dėmesį.
Tačiau labiausiai svečius išgąsdino kas kita. Jos veide nebuvo jokios emocijos. Ji žiūrėjo į žmones visiškai tuščiu ir šaltu žvilgsniu, tarsi per visus tuos metus kažkas joje būtų mirę.
Princas bandė jai nusišypsoti, bet ji net nepažvelgė į jo pusę.
Tada vienas senųjų patarėjų neištvėrė ir tyliai paklausė karaliaus:
— Bet kodėl… kodėl visą gyvenimą slėpėte tokią dukrą?
Senas karalius ilgai tylėjo, o tada labai tyliai atsakė:
— Nes mačiau, kaip vyrai žiūrėjo į jos motiną. Dėl jos grožio kildavo karai, išdavystės ir žmogžudystės. Nenorėjau tokio likimo savo dukrai.
Po šių žodžių jis staiga atsiklaupė katedros viduryje ir pravirko.
O princesė pirmą kartą po daugelio metų prabilo. Ji lėtai pažvelgė į tėvą ir tyliai tarė:
— Tu nepaslėpei mano veido… tu paslėpei visą mano gyvenimą.
Tada ji apsisuko ir viena išėjo iš katedros, palikdama princą, svečius ir savo tėvą.
Sakoma, kad po kelių dienų ji visam laikui paliko rūmus. Vieni tvirtino matę ją tolimuose šiaurės kraštuose, kiti sakė, kad ji gyveno tarp paprastų žmonių kitu vardu.
