Alisa ir Tomas susipažino dar studijuodami.
Jis buvo energingas jaunuolis, turintis tvirtą verslo jausmą – jau tada domėjosi verslumu ir svajojo pradėti savo verslą. Ji buvo tyli ir protinga studentė, studijavo kalbotyrą, mėgo knygas ir svajojo apie šeimą. Po kelerių metų jie susituokė. Netrukus gimė jos sūnus Lukas. Alisa laimingai metė darbą, kad visiškai atsiduotų motinystei. Vėliau gimė jos dukra Sophie. Tačiau rūpinimasis buitimi ir dviem vaikais atėmė visas jėgas. Alisa nesiskundė, bet jos nuovargis augo. Ji pasiūlė samdyti namų pagalbininką – bent kelioms valandoms per dieną. Tomas buvo prieš:
– Motinystė yra jūsų pagrindinis darbas. Aš rūpinuosi verslu. Viskas bus gerai.
Jis iš tikrųjų sukūrė savo įmonę. Tačiau tuo pat metu jis pirko naujų daiktų ir savaitgaliais išvykdavo su draugais. Ir kai Alisa paprašė pakeisti sugedusį plaukų džiovintuvą, jis tiesiog pasakė: „Senasis vis dar veikia“. Praėjo keli metai. Vaikai paaugo ir ėjo į mokyklą. Alisa jautėsi vis vieniša. Ji bandė įtikinti Thomasą eiti pasivaikščioti ir siūlė eiti kartu į teatrą, tačiau jis visada buvo „per daug užsiėmęs“.
Ir tada jis tiesiog pasakė:
– Manau, turėtume išsiskirti. Nebesijaučiu šios šeimos dalimi.
Alisa liko su dviem vaikais ir daugybe neatsakytų klausimų. Pirmas kartas buvo ypač sunkus. Ji susirado darbą prekybos centre, dirbo naktinėse pamainose ir vis tiek stengėsi nepraleisti laiko su vaikais.
– Mama, ar negalite dažniau ateiti pas mus? – vieną dieną paklausė Sofi.
– Pabandysiu, mano brangioji, – sušnibždėjo Alisa. Ir kaip tik šiuo sunkiu metu likimas jai atėjo į pagalbą. Jos mirusi močiutė per savo gyvenimą investavo nedideles sumas į vertybinius popierius, ką vargu ar kas žinojo. Dabar visa tai atiteko Alisai kaip palikimas. Ji pinigų neišleido neapgalvotai. Pirmiausia ji atliko tolesnius mokymus. Tada kilo mintis: šalia savo vaikų mokyklos atidaryti nedidelę kavinukę. Praėjo dveji metai. Kavinė tapo jaukia vieta, kurioje mėgo lankytis ir apylinkių žmonės. Alisa išmoko vadovauti komandai, ruošti desertus ir net vesti literatūrinius vakarus.
Ir vieną dieną Tomas įėjo į jos kavinę. Jis vos ją atpažino.
– Ar tu čia dirbi? – nustebęs paklausė.
– Ne visai, – nusišypsojo Alisa. – atidariau. Tai mano kavinė.
Jis tylėjo, nežinodamas, ką pasakyti.
Ir ji grįžo į savo darbą — į svečius, pas vaikus, į naują gyvenimą. Ji nieko nekaltino. Ji tiesiog išmoko pasirinkti save ir judėti toliau.
Kartais net sunkios aplinkybės gali būti naujos, įkvepiančios istorijos pradžia. Svarbiausia tikėti savimi ir nepasiduoti.
