Aš pabudau plika ir iš karto supratau, kas tai padarė — mano vyras. Širdyje jautėsi aštrus skausmas, bet tuo pačiu mintis kilo galvoje: kerštas… turiu atsikirsti 😢😢
Rytas prasidėjo keistai. Jaučiau šalčio pojūtį galvoje, ir, palietusi ją ranka, sustingau iš siaubo. Po pirštais — lygi, blizgi oda. Ne vieno plaukelio.
Širdis plakė beprotiškai greitai. Šokau iš lovos ir, pastumdama kojas, nubėgau į vonią. Veidrodyje į mane žvelgė kita moteris — visiškai plika, plačiai atmerktomis akimis ir drebėjančiomis lūpomis.
— Ne… —šnibždėjau, o ašaros netrukus pradėjo tekėti savaime.
Grįžau į miegamąjį, atsisėdau ant lovos krašto ir užsidengiau veidą rankomis. Mintys maišėsi. Tai galėjo būti bet kas — liga, netikėta reakcija… Bet gilumoje savo širdyje atsisakiau tikėti viena siaubinga mintimi: kad tai padarė mano vyras.
Pasiėmiau telefoną ir jam paskambinau.
— Tai tu padarei? —paklausiau, balsas drebėdamas.
— Ką tiksliai turi omenyje? —jo balsas skambėjo šaltai ir nekaltai.
— Aš… esu plika, — beveik šaukiau.
Jis giliai atsiduso.
— Kelis kartus tave įspėjau. Vonioje, virtuvėje, miegamajame — visur buvo tavo plaukai. Aš pavargau, man tai kelia pasibjaurėjimą. Ir štai dabar — daugiau jokių plaukų nebus.
Krūtinė suspaudė iš skausmo ir pykčio.
— Tu… tyčiojies iš manęs?! —šaukiau, bet jis jau pradėjo teisintis, kalbėdamas apie „švarą“ ir „tvarką“.
Mes ilgai ginčijomės. Jis nematė problemos savo veiksmuose, o man tai buvo išdavystė.
Vienu momentu nustojau jo klausytis. Jau žinojau, ką darysiu. Kerštas… ir aš tai padariau, be jokio apgailestavimo.
Pirmiausia ištraukiau visas jo daiktus iš spintos ir be dvejonių sudeginau juos kieme. Dūmai kilo į viršų, o viduje jaučiausi keistai išlaisvinta. Tie daiktai tik trukdė ir buvo pasibjaurėtini.
Tada pakilau į miegamąjį, paėmiau jo seną nešiojamąjį kompiuterį — tą, kuris mėnesiais dulkėjo spintoje — ir išmečiau jį į šiukšlių dėžę.
Kita auka tapo bėgimo takelis. Daugelį metų jis užimdavo pusę kambario, kaupdamas dulkes. Aš su malonumu jį išardžiau ir išnešiau į konteinerį. Tai buvo pasibjaurėtina.
Vakare grįžo mano vyras. Alkanas, dirglus.
— Kodėl vakarienė neparuošta? —paklausė.
Aš ramiai pažvelgiau jam į akis.
— Nes aš nieko neparuošiau.
Jis atidarė burną, kad ką nors pasakytų, bet aš jau buvau surinkusi savo krepšį.
— Pavargau už tave tvarkytis. Pavargau kentėti. Ir pavargau būti šalia žmogaus, galinčio padaryti tokią žiaurybę.
Uždariau duris už savęs, palikdama jį tyloje tuščiame bute, ir pirmą kartą per ilgą laiką pajutau, kad galiu laisvai kvėpuoti.
