Siauroje senosios kvartalo gatvėje staiga nuskambėjo aštrus, duslus smūgis – metalas įtrūko nuo neįtikėtinos jėgos. Praeiviai supožlijo ir atsigręžė… jų žvilgsniai sustojo ties juo: pilkas senolis stovėjo ant baltos furgono stogo, laikydamas sunkią kaltį abiem rankomis. Kiekvienas naujas smūgis paverčia automobilį aimanuojančiu, vargšiu objektu, padengtu giliomis įdubomis, skriejančiais dažų ir metalo gabalėliais, tarsi jis būtų jo skausmo įsikūnijimas.
Priekinis stiklas sutrūkinėjo, suskilo į tūkstančius smulkių šukių, o kiekvieno smūgio garsas aidėjo gatvėje, drebindamas praeivių širdis. Jis šaukė, užkimęs ir be ryšio – žodžiai susiliedavo į nevilties skausmo srautą, kurio niekas negalėjo suprasti.
Vienas praeivis, drebėdamas iš baimės, iškvietė policiją. Sirenos perskrodė orą, patrulinė mašina staigiai sustojo, o du pareigūnai atsargiai, bet tvirtai nulėmė vyrą nuo stogo ir atėmė jam kaltį.
Kai jis atsisėdo ant šaligatvio, užsidengęs galvą rankomis ir pradėjęs tyliai snargliuoti, niekas nesitikėjo to, ką jis pasakys. Jo balsas drebėjo, žodžiai stringo, o ašaros riedėjo per jo veido raukšles.
Išaiškėjo baisi tiesa: prieš kelias dienas jo sūnus žuvo tragiškoje avarijoje. Furgonas, kurį jis dabar daužė, buvo tas pats, kuriame mirė jo mylimas vaikas. Kiekviena įbrėžimas, kiekviena įduba – tylus paminklas jo netekčiai. Senolis negalėjo į jį žiūrėti, nenutraukdamas širdies skausmo.
Jis paėmė kaltį, kad sunaikintų šį tylią savo skausmo simbolį. Tuo momentu policijos akyse nebuvo nusikaltėlio ar vandalizmo, o žmogus, sulaužytas sielvarto, bandantis kažkaip susitvarkyti su savo netektimi.
Gatvę apgaubė tyla. Praeiviai, anksčiau sustingę iš baimės ir smalsumo, dabar stovėjo nuleidę žvilgsnius. Vyras nusivalė ašaras ir šnabždėjo, kad tik norėjo atsikratyti skausmo, kuris kiekvieną dieną draskė jį iš vidaus.
