Aklas vyras staiga atgavo regėjimą savo pačių vestuvių metu: kai pirmą kartą pamatė savo nuotaką, jis buvo sukrėstas netikėtumu.
Po nelaimės jo gyvenimas buvo padalytas į „prieš“ ir „po“. Jis prarado regėjimą ir manė, kad jo gyvenimas baigtas. Bet būtent tuo metu jis sutiko ją – moterį, kuri pakeitė jo gyvenimą ir vėl suteikė jam džiaugsmo.
Jis nežinojo, kaip atrodo jos plaukai, kokios spalvos jos akys ar kaip atrodo jos šypsena. Jis mėgavosi jos juoku, kvapu, jos kvėpavimu šalia naktį. Moteriai nebuvo problema, kad jis nematė. Ji tiesiog jį mylėjo. Ir aklas vyras vėl pradėjo šypsotis, vėl išmoko būti laimingas – pirmą kartą ilgą laiką.
Ir tada atėjo vestuvių diena. Saulė leidosi, auksinė šviesa apšvietė baltą arką, papuoštą rožėmis. Jis stovėjo prie altoriaus, laikė jos ranką ir jautė jos virpėjimą bei šilumą. Viskas atrodė tobula ir nuoširdu.
Bet tuo metu, kai jie ištarė savo priesaikas, įvyko neįmanomas dalykas. Kažkas sužibėjo jaunikio akyse. Pirmiausia – neryškus atspindys. Spalva. Aklinanti, miglota. Jis sustingo, nesuprasdamas, kas vyksta.
Tada kontūrai tapo aiškesni: dėmės pavirto figūromis, figūros – veidais. Jis pamatė svečių šviesią aprangą, sodą, žmones aplink. Ir tada, pirmą kartą ilgą laiką, jis pamatė savo nuotaką.
Jis sustingo pamatęs ją, o iš jo lūpų vos girdimas žodis:
—Tu?…
Tikrai ne taip aklas vyras įsivaizdavo savo būsimosios žmonos veidą, ir dabar, kai ją pamatė pirmą kartą, jis buvo sukrėstas, nes priešais jį stovėjo…
Veidas, kurį jis įsivaizdavo tobulai, pasirodė visiškai kitoks: gilios randos dengė jos odą, senos nudegimo žymės deformavo veido bruožus.
Nuotakos akys prisipildė ašarų – ne iš džiaugsmo, o iš baimės. Ji tuojau suprato viską.
Nuotaka atsitraukė žingsnį atgal, tarsi ruošdamasi pabėgti. Svečiai sustingo tylumoje, nesuprasdami, kas vyksta. Jų lūpos drebėjo.
—Aš… suprasiu, jei negalėsi tęsti… —šnibždėjo ji, nuleisdama akis.
Ašaros riedėjo jo skruostais. Jaunikis žengė pirmyn ir stipriai laikė jos ranką.
—Ne. Tu mane mylėjai, kai buvau aklas. Priėmei mane tokį, koks buvau – sulūžusį, aklą… —jo balsas drebėjo, bet skambėjo tvirtai.— Dabar mano eilė tave priimti. Tu esi tikra grožybė.
Tuo momentu jis nebematė jos randų – tik moterį, kuri suteikė jam naują gyvenimą.
Jaunikis apkabino nuotaką, ir visi svečiai palengvėjo atsidusdami. Ir kai jis pirmą kartą pamatė savo žmoną, suprato: tikrasis grožis nėra veiduose ar atspindžiuose, o šviesoje, kurią vienas žmogus suteikia kitam.
