Aš nesupratau, kodėl kas nors eitų į bažnyčią taip apsirengęs… kol neišgirdau jos atsakymo.
Vis dar nesuprantu, kaip kas nors gali ateiti į bažnyčią tokiu apdarų 😳🙏 jos atsakymas paliko mane be žado.
Po pamaldų mačiau ją lauke, stovinčią prie įėjimo. Nusprendžiau prie jos prieiti ir pasikalbėti.
Su pagarba pasakiau, kad, mano nuomone, jos apranga nebuvo visiškai tinkama maldos vietai, ir mandagiai pasiūliau kitą kartą pasirinkti šiek tiek kuklesnį stilių.
Ji pažvelgė į mane, tarsi būčiau beprotis…
Tada ji pasakė kažką, kas visiškai man atėmė žadą 👇👇👇👇😨😨
Susitikimas bažnyčioje: išvaizda, kuri sukrėtė mano įsitikinimus
Praėjusį sekmadienį, įeidamas į šventovę, patyriau netikėtą savęs klausimą. Maždaug keturiasdešimties metų moteris stovėjo ten, jos kūnas puošė tatuiruotės, matėsi keli auskarai.
Nuo vaikystės man buvo įdiegta mintis, kad bažnyčia yra šventa vieta, kur nuolankumas atsispindi net aprangoje. Man atrodė, kad kuklūs ir pagarbus drabužiai yra neatsiejama tikėtiną dvasinę laikyseną sudarančios dalies.
Tačiau tą dieną ši drąsi moteris atėjo sugriauti mano gilias įsišaknijusias nuostatas.
Aš pagalvojau: ar mano lūkesčiai šiandien vis dar aktualūs?
Ar tikrai turime primesti aprangos taisykles maldos vietose?
Religinės aprangos normų peržiūra
Susidūręs su jos neįprasta išvaizda, buvau priverstas pergalvoti savo išankstines nuostatas. Po pamaldų mandagiai prie jos priėjau ir pasakiau, kad jos apranga man atrodė per daug iššaukiančiai dvasinei aplinkai. Pasiūliau, be agresijos, apsvarstyti diskretiškesnį stilių.
Jos atsakymas buvo tiesus ir aiškus:
“Mano išvaizda jūsų nesupaprastina.”
Paprastas priminimas… bet tai mane giliai sukrėtė. Ar tikrai man trukdė jos drabužiai? Ar tai buvo mano senstelėjusios normos?
O gal problema yra mūsų požiūris?
Šis momentas privertė mane susidurti su savo nuosprendžiais. Galbūt vis dar laikiausi griežtos nuomonės apie tai, ką reikia dėvėti maldai.
Laikais, kai asmeninė saviraiška vertinama, ar teisinga tikėtis, kad visi laikysis vienodo aprangos modelio?
Ar mūsų drabužiai tikrai turi atspindėti mūsų tikėjimą? Ar turėtume labiau koncentruotis į širdies nuoširdumą, o ne išorinį vaizdą?
Ar dar egzistuoja „tinkama“ apranga einant į bažnyčią?
Mes užaugome su nerašytomis taisyklėmis: santūrūs drabužiai, kostiumai, jokios „per daug ryškios“ aprangos. Šios tradicijos sukurdavo vienybės ir pagarbos jausmą. Tačiau šiandien ribos tarp „tinkama“ ir „netinkama“ yra neryškios. Tatuiruotės, auskarai ir originalūs drabužiai tapo laisvės ir tapatybės simboliais.
Taigi, ar vis dar turėtume primesti aprangos taisykles, kad pagerbtume Dievą?
Kai kuriems – taip. Kitiems – tai neturi nieko bendro su tikėjimu.
Bažnyčia: svetingumo ar teismo vieta?
Ar pagrindinė bažnyčios funkcija nėra vienyti, priimti ir suburti?
Vertindami pagal išvaizdą, rizikuojame praleisti esmę: žmogų, jos istoriją, dvasinį kelią.
Už kiekvienos tatuiruotės, kiekvieno aprangos pasirinkimo slypi gyvenimas, iššūkiai, tikėjimas, galbūt daug giliau, nei atrodo.
Uždaryti duris kažkam dėl išvaizdos reiškia uždaryti duris liudijimui, keliui, turtui.
Tradicija prieš asmeninę saviraišką: pusiausvyros paieška
Tradicijų laikymasis gali būti būdas pagerbti savo šaknis, protėvius ir tikėjimą.
Tačiau individuali saviraiška taip pat yra nuoširdus būdas egzistuoti prieš Dievą.
Tikslas nėra naikinti orientyrus, bet rasti vidurio kelią tarp tradicijos ir atvirumo.
Sukurti erdvę, kur kiekvienas jaustųsi gerbiamas, nesvarbu, ar dėvi kostiumą, ar džinsus, ar turi tatuiruotes, ar ne.
Skatinti pagarbos kultūrą mūsų bendruomenėse
Užuot primetę griežtas taisykles, kodėl nepalaikius pagarbaus ir draugiško požiūrio iš abiejų pusių?
Skatinti aprangą, atitinkančią vietos dvasią, be teismo ar spaudimo.
Tik klausydamiesi ir suprasdami, mūsų bažnyčios gali tapti tikromis taikos, tikėjimo… ir žmogiškumo vietomis.
Atverkime širdis prieš akis
Kristaus pavyzdys aiškus: jis artinosi prie tų, kuriuos visuomenė atmetė. Jis žiūrėjo į širdį, o ne į išvaizdą.
O jei elgtumėmės taip pat?
Nesvarbu, ar ateinama su tradicine apranga, ar paprastais drabužiais, svarbiausia yra nuoširdus noras priartėti prie Dievo.
Priimdama įvairius kelius ir saviraiškas, bažnyčia gali vėl tapti tuo, kuo visada turėjo būti: namais visiems.
