Aštuonerius metus šeichas tyčiojosi iš savo žmonų, laužė jų valią ir vadino tas moteris savo nuosavybe, kol jo gyvenime nepasirodė jauna studentė ir nepadarė kažko baisaus 😱😱
Aštuonerius metus šeichas gyveno taip, lyg visas pasaulis būtų jo žaislas. Turtai, valdžia ir beribiai ištekliai pavertė jį žmogumi, kuris save laikė šeimininku ne tik žemių ir rūmų, bet ir žmonių likimų.
Kasmet jo haremą papildydavo naujos merginos — gražuolės iš viso pasaulio. Vienos ateidavo savanoriškai, suviliotos turtais ir prabanga, kitas jis rasdavo jėga arba klasta.
Tačiau šeichas jų nemylėjo. Jis laužė tas merginas.
Kiekviena moteris jam buvo ne žmona, o daiktas, nuosavybė. Ant kiekvienos nugaros jis palikdavo raudoną ženklą — priklausomybės simbolį.
Tai nebuvo vien papuošalas: ženklas reiškė, kad jos amžiams prarado laisvę. Nė viena žmona neturėjo teisės palikti haremo ar net susisiekti su giminėmis.
Taip tęsėsi daugelį metų. Bet vieną dieną jo gyvenime atsirado ji.
Jauna studentė, graži ir išdidi. Ji išdrįso atsakyti šeichui. Ir tai jam tapo iššūkiu.
Jis nusprendė, kad bet kokia kaina ją gaus. Jis turėjo pinigų, ryšių ir neribotą valdžią. Ir netrukus mergina neteko visko: ją pašalino iš universiteto, iš tėvo atėmė namą, motina liko be vaistų, o ji pati prarado darbą.
Jai nepaliko pasirinkimo. Kad išgelbėtų šeimą, ji sutiko tekėti už jo.
Šeichas manė, kad palaužė ir ją, kaip ir visas kitas. Bet jis nežinojo, kad netrukus įvyks kažkas baisaus 😱😱 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Po to, kai mergina buvo priversta įžengti į haremą, šeichas buvo įsitikinęs, kad ją nugalėjo. Tačiau iš tikrųjų mergina pasirinko kitą taktiką.
Ji išmoko kentėti ir kūrė planą. Taip praėjo beveik metai.
Per tą laiką ji pelnė šeicho pasitikėjimą.
Hareme dirbo sena tarnaitė. Iš pradžių mergina jos klausė apie nekaltas žolelių užpilas, neva nuo skausmo ar miego.
Vėliau pradėjo domėtis retais dykumos augalais.
Taip ji sužinojo apie „skorpiono ašaras“ — miltelius, pagamintus iš džiovintų dykumos skorpionų nuodų. Mažiausioje dozėje jie buvo nepastebimi, bet patekę į vidų paralyžiuodavo širdį. Simptomai atrodė kaip natūralus širdies smūgis.
Tačiau buvo dar viena problema: šeicho maistą ir gėrimus tikrindavo jo asmeniniai tarnai. Bet koks bandymas įmaišyti nuodus baigtųsi išaiškinimu.
Ji žinojo: jei suklys, žus ne tik ji, bet ir jos motina, net tėvas. Mergina pradėjo ieškoti kito kelio.
Jai kilo mintis, kuri iš pradžių ją pačią išgąsdino: ji turėjo perduoti nuodus per artumą.
Ir dar ji sužinojo apie priešnuodį, kurį buvo galima pagaminti iš karčios augalo šaknies, vadinamo „Adomo ašara“.
Ji slapta jį ruošė ir gėrė mažomis dozėmis, kol jos kūnas priprato.
Tą naktį šeichas buvo ypač linksmas. Jis gėrė vyną, juokėsi ir, kaip visada, mėgavosi savo valdžia.
Kai liko vieni, ji padarė tai, ko jis nesitikėjo: pirmoji jį pabučiavo. Ilgai. Tuo momentu mažytė kruopelė miltelių, paslėpta jos skruosto viduje, kartu su seilėmis pateko į jo burną.
Šeichas nieko nepastebėjo. Po kelių minučių jo veidas pasikeitė. Jis bandė atsikelti, bet kojos jo neklausė.
Ir netrukus jis krito ant grindų, gaudydamas orą. Tarnai įbėgo, bet buvo per vėlu. Niekas neįtarė merginos: visi nusprendė, kad šeichą ištiko širdies smūgis.
O mergina žinojo: dabar jis daugiau niekada nesugriaus nė vieno gyvenimo.
