Raudonas arklys iššoko tiesiai prieš automobilį, pradėjo niūniuoti, mušti kanopomis į asfaltą ir atidžiai žiūrėjo į mane: o tada aš pamačiau ką nors siaubingo 😱😱
Vakar aš beveik pateko į avariją. Ir mano avarijos priežastis buvo… arklys.
Taip, perskaitėte teisingai — tikras, didžiulis raudonas arklys.
Istorija prasidėjo įprastai: važiavau tuščiu keliu, rūke, tvarkydama savo reikalus. Kelias buvo ramus, aplinkui tik miškas ir retai pasitaikantys sausi medžiai. Staiga tiesiai prieš mane į kelią iššoko kažkas keisto. Paskutinę akimirką paspaudžiau stabdį, ratai skausmingai sušnypštė, ir automobilis sustojo vos kelis centimetrus nuo gyvūno.
Priešais mane stovėjo arklys ant užpakalinių kojų. Jis niūniavo, mušė kanopomis į asfaltą ir žiūrėjo tiesiai į priekinį stiklą, tarsi bandydamas mane sustabdyti. Širdis plakė taip stipriai, kad nedrįsau iš karto išlipti. Tačiau arklys aiškiai neketino bėgti — jis nervinosi ir, atrodė, bandė kažką pasakyti. Atsargiai atvėriau duris ir išlipau iš automobilio. Arklys iš karto pajudėjo ir nubėgo link miško. Viskas manyje sakė: reikia jį sekti. Užrakiau automobilio duris ir nubėgau paskui jį.
Sustojome prie seno, apleisto šulinio. Arklys čiauškėjo šalia, daužė kanopa žemę ir niūniavo, vėl ir vėl žvelgdamas žemyn. Priėjau arčiau ir, pažvelgusi į vidų, sustingau iš siaubo… 😨😱 Viduje buvo… (tęsinys pirmame komentare 👇👇)
Apačioje, tamsoje, buvo žmogus. Jis buvo vos gyvas, sunkiai judėjo ir tyliai aimanavo. Iškart iškviečiau gelbėtojus ir greitąją pagalbą, o pati šaukiau jam, kad pagalba jau atkeliauja.
Kai pagaliau jį ištraukė į paviršių, paaiškėjo neįtikėtina istorija. Šis žmogus vaikščiojo su savo arkliu po mišką, paslydo ir nukrito į šulinį. Arklys pats negalėjo padėti, todėl nubėgo į kelią — būtent pas mane.
Jei ne arklys, niekas nežinotų, kuo viskas būtų pasibaigę. Ir aš vis dar negaliu patikėti, kad atsitiktinis susitikimas tuščiu keliu virto tikru stebuklu.
