Ištraukiau iš vandens mažo lokiuko kūnelį, bet tai, kas nutiko su manimi netrukus, buvo tikras šokas 😱😱
Eidamas palei gilų upės krantą pastebėjau kažką keisto ant vandens paviršiaus. Ten gulėjo mažas lokiukas.
Pirmoji mintis buvo, kad mažylis tiesiog linksminasi, plaukioja. Bet priėjęs arčiau supratau: jauniklis visiškai nejuda ir guli nejudėdamas ant vandens.
— Tikriausiai nuskendo, — murmėjau ir ištiesiau ranką, kad jį paimčiau.
Atsargiai ištraukiau jį į paviršių. Kelis kartus palietžiau ranka, papurčiau, tikėdamasis, kad jis prabus, bet viskas buvo bergždžia. Atrodė, kad jis be gyvybės.
Bet būtent tuo momentu įvyko kažkas baisaus 😱😱 Toliau 👇👇
Staiga už nugaros pasigirdo sunkus, žemas urzgimas. Per odą nubėgo šiurpuliukai. Lėtai pasisukau — ir pamačiau ją.
Iš krūmų išėjo didžiulė lokė. Jos akys degė įniršiu, kvėpavimas buvo nereguliarus. Pamatė, kad jos jauniklis yra mano rankose, ir nusprendė, kad tai aš jį pražudžiau.
Su garsu riaumodama ji atsistojo ant galinių letenų. Atrodė, kad žemė drebėjo.
Baisu, aš metiau lokiuką atgal į vandenį ir puoliau bėgti palei krantą. Bet lokė buvo greitesnė. Ji pasivijo mane per kelias sekundes ir perbraukė letena per nugarą.
Aštrus skausmas persmelkė kūną — nagai paliko gilias žymes. Vos sulaikiau save ant kojų, kraujas išsiliejo ant marškinių.
Bet baimė suteikė jėgų. Puoliau į miško tankumą, vingiuodamas tarp medžių, kol išgirdau, kaip jos urzgimas palaipsniui nutyla tolumoje.
Kai pagaliau pasiekiau kelią, krūptelėjau ant žemės, sunkiai kvėpuodamas.
Būtent tuo momentu supratau: niekada negalima kištis į laukinę gamtą. Ten galioja savi įstatymai. Ir žmogus visada yra svetimšalis.
