Šeštą valandą ryto mano anyta grubiai nuplėšė antklodę nuo mano nėščios pamergės: „Atsikelk, tinginė! Noriu valgyti! Kiek dar gulėsi?“ 😨😢 Bet ji net neįtarė, kas jos laukė kitą dieną.
Pirmosios nėštumo mėnesiai man buvo labai sunkūs — nuolatinė pykinimas, silpnumas, bemiegės naktys. O dabar dar ir anyta, kuri neleido man ramiai gyventi.
Kiekvieną rytą — priekaištai, rėkimas, tyčiojimasis. O jei pabandydavau pasakyti bent žodį atsakydama, ji iš karto skųsdavo vyrui ir grasindavo išmesti mus iš namų.
Tą naktį beveik negalėjau miegoti. Maždaug penktą ryto mano akys pradėjo sunkiai užsidaryti, bet miegą nutraukė aštrus balsas tiesiai šalia ausies:
— Atsikelk, tinginė, noriu valgyti. Paruošk ką nors, kitaip visą dieną tik miegosi!
Aš užmerkiau akis, stengdamasi neverkti.
— Mama, jaučiuosi blogai, — ištariau. — Visa naktis man buvo bloga.
— Laikyk savo ligas sau! — sušuko ji. — Mūsų laikais moterys gimdė ir nesiskundė!
Aš atsikėliau ir paruošiau pusryčius, bet viduje kažkas lūžo. Supratau, kad taip toliau būti negali. Turėjau sugalvoti keršto planą, kad parodyčiau vietą įžūliai anytai. Ir štai ką padariau… Toliau pirmame komentare 👇👇
Naktį, kai visi užmigo, įjungiau kolonėlėje įrašą — tylūs šnabždesiai, vaikiškas verksmas, atodūsiai. Garso lygį nustatiau minimalų, kad skambėtų tarsi iš tolo.
Pirmas kelias minutes nieko nenutiko. Bet paskui išgirdau, kaip kaimyninėje patalpoje girgždėjo lova — anyta pabudo.
Atrodė, kad namuose tyla, bet iš virtuvės ji girdėjo tylų moters balsą, tarsi kažkas verktų. Anyta klausėsi — garsas nurimo. Ji nusprendė, kad tai tik sapnas. Po kelių minučių vėl — verksmas, tada šurmulys, paskui vos girdimas vyro balsas. Anyta šoko lovoje, širdis daužėsi.
— Kas čia?! — sušuko ji.
Atsakymo nebuvo. Tik lengvas beldimas į sieną ir vėl tyla.
Iki ryto ji taip ir neužmerkė akių.
— Ar negirdėjai, kad naktį kas nors kalbėjo? — paklausė manęs ryte, su išsigandusiu žvilgsniu.
Aš nekaltai nusišypsojau:
— Ne, mama, aš visą naktį nemiegojau, skaičiau knygą, bet balsų nebuvo. Gal jums tik pasapnavo?
Kitą naktį viskas pasikartojo. Šnabždesiai, beldimas, tylus vaikiškas verksmas.
Anyta pradėjo kryžiuotis, šnabždėti maldas. Ji manė, kad jos miręs vyras atėjo jos pasiimti.
Iki ryto, drebėdama rankomis, ji priėjo prie manęs.
— Aš nebegaliu, namuose kažkas vyksta…
Aš ramiai pažvelgiau į ją ir tyliai pasakiau:
— Gal Dievas jus baudžia. Gal verta būti šiek tiek malonesnei kitiems.
Nuo tada ji pasikeitė. Nebelikdė rėkti, nebekritikavo, nebepabudindavo manęs rytais. Priešingai — nešdavo arbatą, klausdavo, kaip jaučiuosi. O naktimis namuose buvo tobula tyla. Balsai dingo… nes aš išjungiau kolonėlę.
