Traukinio vagone suirzęs pulkininkas leitenantas šūktelėjo ant jaunos merginos, bet jo veidas staiga išbalo, kai mergina nusivilko paltą 😲😱
Vagone tvyrojo įprasta rytinė tyla – traukinių dundesys, retkarčiais pasigirstantys pokalbiai ir termosų kavos kvapas. Žmonės skubėjo, įnikę į savo telefonus.
Vienoje iš stočių įlipo jauna mergina – liekna, maža, su tvarkingu kuodu ir ramios išraiškos. Ji vilkėjo smėlio spalvos paltą su diržu, susagstytu iki kaklo.
Ji atsisėdo priešais vyrą uniformuotą, su medaliais ant krūtinės. Tai buvo pulkininkas leitenantas – griežtas, pasitikintis savimi, su laikysena, kaip ir žmogaus, įpratusio vadovauti.
Jis pažvelgė į merginą ir suraukė antakius. Jam pasirodė, kad iš po jos palto kyšo kažkas tamsiai žalio – tarsi ji vilkėtų karinę uniformą.
Jo žvilgsnyje sužibo dirglumas. Ar tai būtų nuobodulys, ar pasididžiavimas, kažkas vertė jį tęsti.
„Ką tu ten turi po savo paltu?“ Jis staigiai paklausė, pasilenkdamas į priekį.
Mergina nustebusi pažvelgė į jį, bet tylėjo.
„Dar kartą paklausiu, iš kur gavai tą uniformą?“ – pakilo jo balsas. „Kas čia, žaidimas? Ar pirkai ją internetu dėl patiktukų?“
Keletas keleivių smalsiai atsisuko.
Mergina tyliai atsiduso.
„Atsiprašau, bet neleidau tau su manimi kalbėti tokiu tonu“, – ramiai tarė ji.
„Neleidžiama?!“, – sušuko jis. „Aš jau dvidešimt metų tarnauju armijoje ir netoleruosiu, kad kas nors, kas su tuo nieko bendro neturi, dėvėtų uniformą! Ji šventa! Nedelsdami nusirenkite ją!“
Jis kalbėjo garsiai, pabrėžtinai, kad net gretimose vietose sėdintys žmonės nustojo šnabždėtis. Mergina sėdėjo nejudėdama ir žiūrėjo jam tiesiai į akis.
„Ar baigei?“ – tyliai paklausė ji.
Pulkininkė leitenantė pradėjo kažką sakyti, bet sustingo, lėtai atsegdama diržą ir nusivilkdama paltą. Ir tada… jis gailėjosi kiekvieno žodžio – ir buvo priblokštas to, ką pamatė 😲😱
(Tęsinys pirmame komentare 👇👇)
Po paltu pasirodė tobulai išlyginta karinė uniforma su specialiųjų pajėgų ženkleliu ir skiriamuoju ženklu „Majoras“. Ant jos krūtinės žibėjo apdovanojimai. Ji išsitraukė savo asmens dokumentą ir padėjo jį priešais jį.
—Specialiųjų pajėgų majore,—tyliai, nepakeldama balso, tarė ji. „Gera matyti jus taip uoliai ginantį kariuomenės garbę. Tiesiog keista, kad jūs tai darote šaukdami ant kolegos, ir dar viešai.“
Vagone įsivyravo ledinė tyla. Pulkininkas leitenantas išblyško, jo lūpos drebėjo. Jis norėjo kažką pasakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje.
„Manau, vadovybei bus įdomu išgirsti, kaip jūs „ginate“ kariuomenės garbę ir kam leidžiate sau tokį toną kalbėti“, – tęsė ji, ramiai sagstydama paltą. „O gal… jūs tiesiog atsiprašote?“
Vyras sunkiai nurijo seiles, atsilošė ir tyliai tarė:
„Atleiskite, drauge majore… Aš… nežinojau.“
Ji linktelėjo, nepažvelgusi į jį.
„Kartais geriau pirmiausia žinoti, su kuo kalbi“, – tyliai tarė ji ir išlipo kitoje stotelėje, palikdama vagoną įtemptoje tyloje.
Keleiviai pažvelgė į pulkininką leitenantą, kuris tik giliai įkvėpė nepakeldamas akių.
