„Kodėl man nesuteiki pagarbos?“ – sušuko leitenantas pulkininkas jaunai merginai, bet jis net nenutuokė, kas stovi priešais jį… 😱😱
Tą dieną karinėje bazėje buvo neįprastai tylu. Kariai stovėjo aikštelėje, tvarkingai susistygavę eilėje, laukdami leitenanto pulkininko atvykimo.
Visi žinojo, kad šis žmogus mėgo valdžią ir dėmesį, ir reikalavo absoliutaus paklusnumo. Jo bijojo – ne dėl jėgos, o dėl žiaurumo ir išdidumo. Jis dažnai žemindavo pavaldinius, ieškodavo priežasčių bausti, ir niekas nedrįso jam prieštarauti.
Po kelių minučių už vartų pasigirdo variklio dundesys. Karinis visureigis įvažiavo į teritoriją, sukeldamas dulkių debesis.
Bazės vadas sušuko:
— Pasiruošti! Ramiai!
Visi sustingo, pagarbiai pasisveikino su vyresniu pareigūnu. Bet tuo metu aikštėje ramiai žingsniavo jauna mergina uniformoje. Pasitikinti savimi, lengvu žingsniu. Ji laikė šalmą rankose ir net nežiūrėjo į leitenantą pulkininką.
Jis iš karto ją pastebėjo – ir pajuto pyktį. Staigiai stabdė, nuleido langą ir, pasilenkęs, sušuko:
— Ei, kareive! Kodėl man nesuteiki pagarbos? Ar praradai baimę? Ar žinai, kas aš esu?!
Mergina ramiai žiūrėjo jam tiesiai į akis.
— Taip, žinau, kas jūs esate, — atsakė ji be baimės šešėlio. Jos drąsus atsakymas leitenantą pulkininką užliejo pykčiu. Jis iššoko iš mašinos, pradėjo šaukti, keikti ir grasinti. Kariai sustingo – niekas nedrįso kištis.
Bet būtent tuo momentu bejėgė mergina padarė tai, kas visiškai šokiravo leitenantą pulkininką 😲😱
Staiga ji pasakė lygia, tvirta balso intonacija:
— Aš neprivalau suteikti pagarbos tam, kas yra žemesnis už mane pareigose.
— Ką tu pasakei?! — sušuko leitenantas pulkininkas, nustebęs. — Ar matei mano epolečius? Aš esu leitenantas pulkininkas!
Ji žengė žingsnį arčiau ir aiškiai pasakė:
— O aš esu Vidaus tyrimų pulko pulkininkė. Atvykau įsakymu iš ministerijos, kad išsiaiškinčiau, kaip jūs „tarnaute“. Gavote per daug skundų. Visi teigia tą patį: jūs žiauriai elgiatės su kariais.
Leitenanto pulkininko veidas pasidarė baltas. Jis sustingo, nežinodamas, ką pasakyti. Mergina sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pridūrė, šaltai šypsodamasi:
— Ir ką, žiūrime ir nesuteikiame pagarbos? Dar viena jūsų pažeidimo situacija.
Aikštėje nusileido mirtina tyla. Niekas nedrįso judėti – tik leitenantas pulkininkas stovėjo, pasimetęs, pirmą kartą nežinodamas, ką atsakyti.
