Kol gulėjau ligoninėje, mano uošvė nusprendė atšvęsti savo gimtadienį mūsų namuose. Ji pakvietė 40 svečių, palikdama man nešvarius indus ir netvarką namuose: aš įniršau ir nusprendžiau jai atkeršyti.
Kai mane nedelsiant nuvežė į ligoninę su įtariamu apendicitu, neįsivaizdavau, kad tai baigsis operacija ir trimis dienomis lašelinių bei skausmą malšinančių vaistų.
Po operacijos gydytojas mane griežtai perspėjo: jokio fizinio krūvio, sunkių daiktų kilnojimo, per ilgo stovėjimo, kad neatsidarytų siūlės. Tik sapnavau, kaip grįšiu namo, gulėsiu savo lovoje ir pagaliau pabusiu. Bet tai, ką pamačiau atidariusi duris, mane sustingdė.
Visas grindis dengė nešvarūs batų pėdsakai; svetainėje buvo suglamžytos servetėlės, tušti buteliai ir apverstos stiklinės. Virtuvėje buvo kalnas nepripildytų indų, ant stalo – džiovintų maisto likučių, lipnios grindys ir tvyrojo alkoholio kvapas.
Atrodė, lyg namus būtų praūžęs uraganas. Stovėjau netikėdama ir tik tada pastebėjau atviruką ant šaldytuvo – „Su jubiliejumi, mama!“ Tada viskas susidėliojo į vietas.
Kol buvau ligoninėje, mano uošvė nusprendė atšvęsti savo jubiliejų mūsų namuose. Ji pakvietė keturiasdešimt svečių, surengė vakarėlį mūsų lėšomis ir tiesiog išėjo, palikdama mane vieną tvarkytis su šiuo košmaru.
Pajutau pykčio bangą. Žinojau, kad šaukti beprasmiška. Ji man sakydavo: „tai nesvarbu“, kad „mes esame šeima“. Taigi nusprendžiau elgtis kitaip. Nusprendžiau pamokyti savo uošvę ir štai ką padariau:
Pirmiausia viską užsitikrinau – kiekvieną lėkštę, kiekvieną takelį, kiekvieną butelį. Specialiai pažymėjau nuotraukų laiką, kad galėčiau aiškiai matyti, kada viskas įvyko.
Tada kalbėjau su kaimynais: viena moteris sakė girdėjusi garsią muziką ir mačiusi artėjančius automobilius prie mūsų namų. Kita matė, kaip pati mano uošvė pasitinka svečius prie vartų. To pakako.
Paskambinau valymo įmonei, užsisakiau giluminį valymą, kilimų valymą, langų plovimą ir virtuvės prietaisų valymą.
Kai viskas buvo atlikta, pasilikau visus kvitus ir pridėjau vaistų bei taksi išlaidas, kurias turėjau prisiimti pati, nes dėl streso vėl pradėjo skaudėti siūles.
Tada atsisėdau prie stalo ir parašiau trumpą, dalykišką laišką:
„Miela [uošvės vardas], kol po operacijos gulėjau ligoninėje, mano namuose vyko vakarėlis Jūsų metinėms paminėti. Po renginio namas buvo nepriimtinos būklės.
Prisegu nuotraukas, kuriose matyti žala, taip pat valymo, kilimų valymo ir vaistų kvitų kopijas. Bendra išlaidų suma yra 62 700 UAH. Prašau jas atlyginti per dešimt kalendorinių dienų. Pagarbiai, [mano vardas].“
Viską – nuotraukas, kvitus, patį laišką – atsispausdinau ir išsiunčiau registruotu paštu su prašymu grąžinti. Antrą kopiją palikau ant vyro stalo be jokio paaiškinimo.
Trečią dieną paskambino mano anyta. Jos balsas drebėjo iš pykčio. Ji sušuko, kad aš „nešvaistuoju šeimos reputacijos“, kad „taip nesielgiama su šeima“.
Ramiai atsakiau: „Taip nesielgiama su šeima, kai po operacijos rengi vakarėlį namuose. Aš reikalauju tik kompensacijos.“ Ir padėjau ragelį.
Po savaitės į mano sąskaitą buvo įskaityta tiksli laiške nurodyta suma. Be jokių komentarų.
Nuo to laiko ji daugiau niekada nerengė vakarėlio mūsų namuose.
