Patikrindamas pagyvenusios moters bagažą, apsaugos darbuotojas skenerio ekrane pastebėjo kažką keisto ir liepė atidaryti jos lagaminą: tai, ką rado viduje, visus šokiravo 😲😨
Močiutė atrodė pavargusi, bet draugiška. Pasų kontrolės punkte ji tyliai užsiminė, kad skrenda praleisti žiemos su anūkais – jie seniai nematė vienas kito, ji jų pasiilgo ir nusprendė aplankyti. Patikrinus jos dokumentus, ji ramiai nurito savo seną pilką lagaminą link apsaugos juostos.
Apsaugos darbuotojas, jaunas vyras uniforma, įdėmiai žiūrėjo į skenerio ekraną. Jis žiovavo, eidamas lagaminu po lagamino, kol ekrane pamatė keistą vaizdą: viename iš jų buvo kažkas neįprasto.
„Palaukite minutėlę…“ – sumurmėjo jis, pasilenkdamas į priekį. „Kas ten?“
Jis pakėlė galvą ir jo žvilgsnis sustojo ties pagyvenusia moterimi su galvos apdangalu – keisto lagamino savininke.
„Ponia, ką turite savo lagamine?“
„Nieko ypatingo“, – tyliai atsakė ji. „Tik dovanos mano anūkams.“
„Ponia“, – suraukęs antakius tarė pareigūnas, – „matau, kad nesakote tiesos. Kas viduje?“
Moteris nuleido žvilgsnį. Jos rankos ėmė drebėti. Atrodė, kad ji kažko bijojo.
„Jame nieko nėra… Juk sakiau.“
„Tuomet turiu atidaryti lagaminą“, – ryžtingai tarė pareigūnas.
„Jūs neturite teisės! Neduosiu jums kodo!“ – sušuko ji.
Bet jau buvo per vėlu. Pareigūnas griebė reples, spyna spragtelėjo, lagaminas atsidarė – ir visi sustingo.
Lagamine buvo… 😱😲
👉 Tęsinys nuo pirmojo komentaro 👇👇
Lagamine buvo trys gyvos vištos. Šalia jų gulėjo sauja grūdų ir senas audinys, kuriuo močiutė tikriausiai jas užklojo pakeliui. Viena višta tyliai kukavo, kita bandė išlipti.
„Tai… gyvos vištos“, – sutrikęs tarė pareigūnas.
„Taip“, – ramiai atsakė moteris. „Sakiau, kad vešiu dovanų anūkams.“
„Ponia, žinote, kad draudžiama vežti gyvūnus be dokumentų!“
Moteris giliai atsiduso:
„Aš tik norėjau, kad mano anūkai galėtų valgyti šviežią sriubą. Ten viskas taip brangu, o aš pati šias vištas auginau – jos geros, naminės…“
Pareigūnas nežinojo, ką pasakyti. Jis pažvelgė į kolegą, kuri tik gūžtelėjo pečiais. Po trumpos diskusijos skyriaus vedėjas nusprendė, kad vištas reikia perduoti oro uosto veterinarijos skyriui ir kad moteriai reikia surašyti protokolą.
Kol personalas atsargiai išėmė vištas iš lagamino, senutė verkė.
– Atleiskite, nenorėjau nieko blogo…
Pareigūnas tyliai atsakė:
– Suprantame, ponia. Tačiau taisyklės galioja visiems.
Vištos buvo karantine, o vėliau jas sutiko priimti vietinis ūkis. Močiutei galiausiai buvo leista išeiti, bet be jos „dovanos“.
Prieš pat išeidama ji švelniai tarė pareigūnui:
— Prašau, pasakykite jiems, kad nepamirštų – tos vištos yra mano.
Jaunuolis pirmą kartą tą dieną nusišypsojo ir atsakė:
— Pažadu, ponia. Jos bus gerų rankų. 🐔
