Grįžau namo po darbo, o sūnus mane apkabino, pradėjo verkti ir pasakė, kad nebenori likti su močiute: buvau šokiruota sužinojusi priežastį 😲😲
Sūnų auginau viena. Vyras išėjo, kai vaikui dar nebuvo metukų.
Nuo tada dirbau dviejose vietose. Mūsų mažą šeimą išlaikė tik mano pečiai. Dažniausiai mane gelbėdavo mama. Kartais tekdavo kviesti auklę, bet tai brangiai kainavo.
Buvau dėkinga mamai už pagalbą, nors kartais pastebėdavau stebuklus. Ji galėdavo pamiršti ką nors svarbaus, kalbėti ne vietoje, tarsi sklandytų debesyse. Bet aš tai nurašiau nuovargiui ar amžiui.
O tada vieną dieną sūnus man pasakė:
— Mama, ar gali nustoti dirbti?
— Ne, sūnau, — nusišypsojau ir paglosčiau jam galvą. — Mums reikia pinigų: būstui, maistui, tavo žaislams. Kodėl klausi?
— Taip… — gūžtelėjo pečiais jis, — įdomu.
Tada į tai nekreipiau dėmesio. Maniau, kad tai tik vaikiškas smalsumas. Tačiau po kelių dienų nutiko kažkas, kas viską apvertė aukštyn kojomis.
Vakare grįžau po pamainos. Sūnus pribėgo prie manęs, stipriai apkabino ir staiga pravirko.
— Mama, prašau, nepalik manęs daugiau su močiute.
Nustebau.
— Kodėl, mieloji? Ar tau nuobodu? Ar močiutė tave nubaudė?
— Ji… ji elgiasi keistai. Man baisu.
— Ką ji padarė?
Grįžau namo po darbo, o sūnus mane apkabino, pradėjo verkti ir pasakė, kad nebenori likti su močiute: buvau šokiruota sužinojusi priežastį.
Sūnus nusisuko, jo balsas drebėjo:
— Man skaudėjo… Prašau, neleisk jai daugiau ateiti.
Viduje jaučiausi šalta. Bet vaikas nieko negalėjo paaiškinti – ji drebėjo ir tylėjo, tarsi bijotų net kalbėti. Paskambinau mamai. Ji mane patikino, kad viskas gerai, kad jie žaidžia, o sūnus tik išsigalvoja.
Bet aš pamačiau: sūnus nemelavo. Jo akys buvo pilnos tikro siaubo.
Kitą dieną pasiėmiau laisvadienį. Pasakiau mamai, kad einu į darbą, ir pasislėpiau miegamojo spintoje. Mano širdis daužėsi taip stipriai, kad atrodė, jog jie mane girdi.
Mačiau, kaip mama įėjo į sūnaus kambarį. Iš pradžių viskas atrodė nekaltai – ji pasitaisė antklodę, padėjo žaislą į vietą. Bet tada… 😲😲 Tęsinys 👇👇
Bet staiga ji staigiai sugriebė vaiko ranką, ją pasuko, o tada iš maišelio ištraukė virvę ir surišo jai riešus.
Mano sūnus verkė, šaukė mane. Mama priėjo ir grubiai uždengė jam burną ranka. Bet baisiausia prasidėjo vėliau. Ji pakėlė galvą į lubas ir prabilo:
Grįžau namo po darbo, o sūnus mane apkabino, pradėjo verkti ir pasakė, kad nebenori daugiau likti su močiute: buvau šokiruota sužinojusi priežastį.
– Matai? Padariau, kaip liepei…
Ji išklausė kažko nematomo, tada pradėjo juoktis – blankiai, isteriškai.
– Ne, ne, jis neišeis… Jis mūsų…
Neištvėriau, iššokau iš spintos:
– Mama! Ką tu darai?
Ji atsisuko. Jos akys buvo laukinės, pilnos spindesio.
– Balsai įsakė, – ramiai tarė ji.
– Kokie balsai?!
– Jie su manimi. Jie visada su manimi… – ji nusišypsojo, tada staiga verkė ir vėl nusijuokė.
Mano sūnus verkė, aš puoliau prie jo, atrišau jam rankas ir apkabinau. Mama sustojo, kažką šnabždėdama į tuštumą.
Nuvedžiau mamą pas gydytoją. Ten, po tyrimų, išgirdau diagnozę – šizofrenija.
Buvau išsigandusi ir įskaudinta. Tai buvo mano mama, moteris, kuri mane kažkada saugojo, augino, mylėjo. O dabar… ji gali pakenkti mano sūnui.
