Likusi buvo tik viena savaitė iki vestuvių.
Tą vakarą jie pakvietė jaunikį į sodybą. Uošvis kepė mėsą, uošvienė pjaustė salotas, o nuotaka sukiojosi šalia savo būsimo vyro. Viskas atrodė lyg tobuloje šeimos idilėje.
Vėliau vakare, lengvai apgirtęs, uošvis palinko prie žmonos ir sušnibždėjo:
— Žinai… vis dėlto noriu įdėti kamerą į mūsų žento automobilį. Na… kad įsitikintume, jog mūsų dukra teka už padorus žmogaus.
Uošvienė vos nepaspringo iš pasipiktinimo.
— Tu išprotėjai? — sušnibždėjo ji. — Mes jį pažįstame beveik dvejus metus. Jis geras, protingas vaikinas. Tai žemas poelgis.
— Nieko tokio, — numojo ranka uošvis. — Geriau pasitikrinti. Jei viskas švaru — po vestuvių juoksimės iš mano paranojos.
Po pusvalandžio jis priėjo prie jaunikio, apsimesdamas, kad nori pažiūrėti automobilio saloną ir „pasiskolinti idėjų savo būsimam automobiliui“.
Greitai, tarp prietaisų skydelio angų, įtaisė mažytę kamerą. Ji buvo tokia maža, kad pastebėti beveik neįmanoma.
Kitą dieną uošvis pabudo ir visiškai pamiršo savo „šnipinėjimą“. Prisiminti privertė tik žmonos žodžiai:
— Na? Patikrinai žentą? Viskas gerai?
Jis sumirksėjo.
— Teisingai! Visiškai pamiršau… Atnešk laptopą. Pažiūrėsim.
Atidarę pirmą įrašą, jie sustingo. Tai, ką darė ir kalbėjo jaunikis… buvo baisiau nei bet kokie įtarimai. 😮😮😨☹️
Jaunikis išvažiavo iš jų sodybos, atsisėdo į automobilį, užvedė variklį. Viskas atrodė įprastai… kol po dvidešimties minučių jis nepasuko į savo gatvę, o į seną pramoninę zoną, kurios vietiniai stengėsi vengti.
Automobilis sustojo tarp dviejų apleistų sandėlių. Po minutės į kadrą įvažiavo kitas automobilis. Iš jo išlipo du vyrai — akivaizdžiai ne draugai pasisėdėjimui.
Jie įsėdo į jaunikio automobilį. Kamera puikiai fiksavo garsą.
— Na, — šyptelėjo vienas, — atnešei pinigus?
Jaunikis nervingai nurijo seiles:
— Taip… beveik viską. Trūkumą padengsiu po vestuvių.
— Laikas? — galinis keleivis palinko į priekį. — Jau aštuonis mėnesius mums skolingas.
Jaunikis pakėlė balsą:
— Aš juk sakiau! Po vestuvių viskas pasikeis. Jos tėvai gerai uždirba, turi verslą, namą, sodybą. Svarbiausia — atšvęsti vestuves, tada ir bus pinigų.
Jis tęsė, nesuprasdamas, kad yra klausomas:
— Beveik visų prašiau prisidėti prie šventės. Susidarys nemaža suma: draugai, kolegos, tėvai. Jei dar mano tėvai pridės — bus puiku.
Jis nervingai nusijuokė:
— Visus pinigus iš vestuvių atiduosiu jums.
Vienas vyrų išsityčiojo:
— O nuotaka? Ką ji sakys, kai tu surinksi pinigus ir atiduosi mums?
Jaunikis šnirpštelėjo:
— Ji nieko neturi žinoti. Pasakysiu, kad viską sumokėjau už restoraną, muziką, fotografą. Ji patikli, netikrins.
Įrašas baigėsi.
Kambaryje tvyrojo sunki tyla.
Uošvienė vos išspaudė:
— Jis… jis veda mūsų dukrą dėl pinigų? Kad atsiskaitytų su banditais?
— Ne, — tyliai pasakė uošvis. — Viskas baigta. Aš neleisiu, kad mūsų dukra tekėtų už jo. ☹️
