Kiekvieną naktį jaučiau, kad mano namuose kažkas yra, todėl savo kambaryje įrengiau kamerą — ryte, peržiūrėjusi įrašus, patyriau tikrą siaubą 😱😲
Kiekvieną naktį jausmas buvo tas pats — mano namuose kažkas yra.
Šis jausmas atsirado ne iš karto. Iš pradžių buvo garsai: tylūs, beveik nepastebimi. Grindų girgždėjimas, tarsi kažkas atsargiai žengtų žingsnį. Duslus stuksenimas — lyg būtų paliestas baldas. Kartais vos girdimas šiurenimas, tarsi kažkas atidarinėtų spintą ar raustųsi daiktuose. Aš gulėjau tamsoje ir sustingdavau, bijodama net kvėpuoti.
Man atrodė, kad po butą vaikšto kažkas nepažįstamas. Ne grubiai, ne įžūliai — priešingai, pernelyg atsargiai. Tarsi tas „kažkas“ gerai pažinotų mano namus ir nenorėtų būti pastebėtas. Dažniausiai žingsnius girdėdavau naktį, tarp antros ir ketvirtos valandos, kai kūnas apsunkdavo, o protas tarsi plaukdavo.
Rytais laukdavo keistenybės. Daiktai būdavo ne ten, kur juos palikau: telefonas — ant lovos, nors vakare buvo ant stalo; drabužiai — numesti ant kėdės; ant grindų gulėdavo daiktai, kurių ten tikrai neturėjo būti. Kartais kambaryje tvyrodavo tikra netvarka, tarsi kažkas būtų rausęsis spintose. Aš viską nurašydavau nuovargiui ir užmaršumui, įtikinėdavau save, kad tiesiog neprisimenu, kur ką padėjau.
Keletą kartų net pabusdavau naktį su jausmu, kad į mane kažkas žiūri. Tačiau akių neatmerkdavau — sakydavau sau, kad tai sapnas, vaizduotės žaidimas. Kol baimė tapo pernelyg reali.
Vieną rytą pabudau drebėdama ir supratau: taip tęstis nebegali. Įrengiau kamerą savo kambaryje, nukreipiau ją į lovą ir palikau įjungtą visai nakčiai. Buvau tikra — jei namuose iš tiesų yra dar kažkas, kamera tai parodys.
Ryte atsisėdau peržiūrėti įrašo. Ir tai, ką pamačiau ekrane, mane tiesiog sukrėtė. 😲😱 Iš pradžių — nieko. Aš miegojau, gulėjau nejudėdama. Bet tada… pamačiau, kaip nakties viduryje lėtai pakylu. Atsisėdu ant lovos krašto. Atsistoju.
Kamera fiksavo kiekvieną judesį — ramų, apgalvotą. Aš vaikščiojau po kambarį, atidariau spintą, traukiau daiktus ir mėtė juos ant lovos bei grindų.
Paėmiau telefoną, pažiūrėjau į jį, padėjau kitur. Eidama užkliudžiau kėdę, ir ji nugriuvo. O tada grįžau į lovą ir vėl atsiguliau, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Žiūrėjau į ekraną ir negalėjau kvėpuoti. Namuose nebuvo nieko kito. Tik aš pati.
Aš nieko iš to neprisiminiau. Nei žingsnių, nei judesių, nei netvarkos. Visos tos naktys, visa baimė, visi garsai — tai buvau aš. Mano lunatikavimas. Mano antrasis, naktinis „aš“, apie kurį nieko nežinojau.
Ir baisiausia buvo ne tai, kad kažkas vaikščiojo po mano namus. Baisiausia buvo suvokti, kad tuo „kažkuo“ visą laiką buvau aš pati — ir dabar manęs laukia ilgas gydymas.
