Po išėjimo iš kalėjimo pirmasis jaunuolio žingsnis buvo nueiti prie mirusios sužadėtinės kapo. Jis pasilenkė padėti gėlių, bet staiga pastebėjo kažką keisto ant antkapio ir sustingo iš šoko։
Jaunuolis anksti ryte išėjo iš kalėjimo. Dokumentai, maišelis su daiktais, tyla gatvėje — jam nieko daugiau nereikėjo. Jis tuoj pat pasamdė taksi ir pasakė vienintelę vietą, kur norėjo nuvykti: kapines, kur buvo palaidota jo sužadėtinė։☹️😞
Kai automobilis sustojo, jis ilgai stovėjo prie vartų, lyg dvejodamas užeiti. Viduje viskas susispaudė. Jis niekada čia nebuvo: jį suėmė, kai jis važiavo į mylimosios laidotuves. Jis net nematė, kur ji palaidota. Kalėjime jis praleido beveik penkerius metus։
Kapinės buvo milžiniškos. Antkapių eilės driekėsi be galo. Beveik pusvalandį jis klaidžiojo tarp jų, žiūrėdamas į kiekvieną. Reikalingo vardo niekur nebuvo. Tik kitų pavardės, kitos datos, kitos istorijos։
Jis išsitraukė iš kišenės suglamžytą lapelį su kapo vieta, sklypu, eile. Tačiau viskas buvo taip kreivai parašyta, tarsi būtų rašyta skubant。
Jis nuėjo nurodyta eile — nieko. Dar kartą — vėl tuščia。
Galiausiai jis pastebėjo sargą — pagyvenusį vyrą su striuke ir guminiais batais։
— Atsiprašau… — balsas nutrūko. — Man reikia kapo. Štai pavardė. Dokumentai čia. Ar galite padėti?
Sargas paėmė lapelį, ilgai primerkė akis ir linktelėjo.
— Aha… taip, prisimenu. Ši mergina čia palaidota. Toks vardas retas. Eime.
Jis nuvedė jį į kitą vietą, ne tą, kuri buvo nurodyta popieriuose, ir mostelėjo ranka.
— Štai. Ji čia.
Tada nuėjo, palikdamas jaunuolį vieną.
Tik dabar jis pamatė antkapį: didelį, juodą, širdies formos, su jos nuotrauka. Gėlės, vainikai — viskas atrodė tvarkinga, lyg kažkas dažnai lankytųsi. Jis priklaupė padėti gėlių ir tada pastebėjo kažką keisto…
Jo žvilgsnis užkliuvo už datų. Iš pradžių jis nesuprato. Perskaitė dar kartą. Ir dar.
Gimimo data buvo neteisinga. Ji negalėjo gimti tuo metu — jis tai tikrai žinojo. Mirties data taip pat nesutapo: pagal dokumentus ji mirė anksčiau, nei čia buvo parašyta.
Jis atsistojo, žengė žingsnį atgal ir vėl atidžiai pažvelgė į akmenį. Datos buvo iškaltos skirtingai — skirtingas gylis, skirtingas atspalvis. Lyg jos būtų uždėtos vėliau, ant ankstesnių.
Jis perbraukė pirštu per akmenį ir pajuto senų skaičių pėdsakus po lako sluoksniu. Kažkas ištrynė tikrąsias datas ir įrašė naujas.
Tada mintis, kuri jį iš vidaus sukaustė, tapo akivaizdi:
Ji čia nepalaidota. Šis kapas priklauso kitai moteriai. Jos vardas tiesiog buvo užrašytas viršuje.
Jis lėtai nuleido ranką, bandydamas suprasti, kas vyksta.
Jei tai ne jos kapas… jei čia guli kažkas kitas… tai kur tada jo sužadėtinė? Ir kodėl kažkas pakeitė jos laidojimą?
Jis stovėjo nejudėdamas, kol vėjas šnarėjo žolėje.
Dabar jis žinojo viena: jam niekada nebuvo pasakyta visa tiesa apie jos mirtį. Ir galbūt priežastis, dėl kurios jis praleido tiek metų kalėjime, yra su tuo susijusi. 😞😞
