„Štai tau drabužiai ir maistas savaitei. Aš skrendu atostogauti su meiluže, vaikus pasiimu su savimi“, – pasakė vyras ir numetė maišą su drabužiais tiesiai ant apsnigto sodybos prieangio. Tačiau jis net neįsivaizdavo, kokia staigmena jų laukė oro uoste… ☹️🤔😮
Buvo minus penkiolika. Sniegas girgždėjo po kojomis, oras pjovė plaučius. Ši sodyba buvo penkiasdešimt kilometrų nuo miesto – be kaimynų, be transporto, be ryšio. Tobula vieta atsikratyti žmonos.
Stovėjau su sena striuke, rankose gniauždama dokumentų aplanką, ir tyliai stebėjau, kaip vyras skubiai iš bagažinės iškrovė šlapių malkų ryšulį ir kruopų maišelį. Viską darė greitai, nervingai – lyg bijotų prie manęs užsibūti nors minutę.
„Aš pakeičiau buto spynas! Tu nebegalėsi grįžti namo!“ – jau iš automobilio šaukė jis.
Galinėje sėdynėje sėdėjo vaikai. Jie į mane nežiūrėjo. Jiems jau viskas buvo paaiškinta – savaip.
Juodas visureigis staigiai pajudėjo, ratai slydo puriame sniege. Automobilis lėtai dingo už posūkio tarp pušų, palikdamas tik padangų žymes ir išmetamųjų dujų kvapą.
Aš žiūrėjau jam pavymui… ir šypsojausi. Nes vyras su meiluže nė nenutuokė, kokia staigmena jų laukė oro uoste. 😲🤔
Vyras nepastebėjo svarbiausio. Nepastebėjo, kaip naktį, kol jis miegojo, aš atidariau jo kelioninį krepšį. Kaip tvarkingai perėjau jo turinį. Kaip įdėjau tuščią aplanką, o viską kitą pasiėmiau su savimi.
Praėjo kelios valandos. Sniegas stiprėjo. Užkūriau ugnį krosnyje, užplikiau arbatą ir ramiai laukiau.
Skambutis pasigirdo vėlai vakare. ☹️🤔
