Valytoja kiekvieną vakarą girdėdavo riksmus iš 7 kambario, kai tik nepažįstamas vyras ateidavo aplankyti pagyvenusio paciento. Vieną vakarą, kai ji nebegalėjo to pakęsti, ji pasislėpė po lova, norėdama sužinoti, kas ten vyksta…
Tai, ką ji pamatė, ją pripildė tikro siaubo…
Kelias dienas valytoja girdėjo keistus garsus iš 7 kambario. Tai buvo verksmas. Ne garsus, o duslus, tarsi kažkas bijotų būti išgirstas. Tai nutikdavo maždaug tuo pačiu metu kiekvieną kartą – vėlai naktį, kai koridoriai buvo tušti ir šviesa blėso.
Ji stovėjo koridoriaus viduryje su kibiru ir klausėsi. Ligoninėje jau buvo slegianti atmosfera, bet šis verksmas įslinko jai po oda. Tai neskambėjo kaip paprastas skausmo šauksmas.
Valytoja čia dirbo daugelį metų. Darbas buvo sunkus, atlyginimas mažas, bet ji atkakliai siekė savo tikslo. Ji buvo pripratusi prie kvapų, naktinių pamainų, kitų kančių. Tačiau 7 kambarys ją vis labiau ėmė trikdyti.
Ten gulėjo pagyvenusi pacientė – tyli, tvarkinga, visada dėkinga už pagalbą. Lūžęs klubas, prikaustyta prie lovos. Ji beveik nesiskundė, bet vis dažniau žiūrėjo į grindis ir krūptelėjo išgirdusi staigius garsus.
Tada pasirodė keistas lankytojas.
Vyras atėjo vakare. Visada vienas. Tvarkingai apsirengęs, pasitikintis savimi, kalbėjo ramiai ir mandagiai. Jis prisistatė kaip šeimos narys.
Po jo vizitų pacientė pasikeitė: jos akys paraudo, lūpos drebėjo, rankos sušalo. Vieną dieną valytoja net pastebėjo mėlynę ant riešo.
Ji bandė pasiteirauti, bet pacientė iš karto nusisuko ir sušnibždėjo, kad viskas gerai.
Kolegos patarė jai nesikišti.
„Ne jūsų reikalas. Šeima turi teisę“, – sakė jie.
Tačiau verksmas vis kartojosi.
Vieną vakarą valytoja išgirdo žingsnius netoli kambario. Tada duslius balsus. Jis prabilo aštriai. Pacientė kažką sumurmėjo, tarsi atsiprašydama. Pasigirdo duslus dunktelėjimas. Ir trumpas riksmas.
Tą naktį valytoja negalėjo užmigti. Ji sugalvojo planą, kaip išsiaiškinti tiesą. Jei niekas nežiūrės – ji tai padarys.
Kitą kartą ji įėjo į kambarį anksčiau. Šviesos buvo pritemdytos, pacientė miegojo. Ji nugriuvo ant grindų ir sunkiai palindo po lova. Dulkės, šaltas linoleumas, surūdijusios spyruoklės virš galvos. Ji buvo išsigandusi.
Žingsniai koridoriuje. Sugirgždėjo durys. Jis įėjo.
Ji matė tik jo batus ir lovos kraštą. Iš pradžių tyla. Tada jo balsas. Jis lėtai ir skubiai kalbėjo su paciente. Ji pradėjo verkti.
Tai, kas nutiko toliau, jai atėmė žadą.
Iš pradžių jis kalbėjo ramiai. Labai ramiai. Jis paaiškino, kad namas vis tiek bus „prarastas“, kad jai vienai jo nereikia ir kad ji turi pasirašyti dokumentus. Jis pasakė, kad jei ji savanoriškai nepasisiūlys, jis „padės“.
Pacientė verkė. Jis maldavo jos palikti ją ramybėje. Ji pasakė, kad nieko nepasirašys.
Tada jo balsas pasikeitė.
Jis pasilenkė virš lovos ir pradėjo grasinti. Jis pasakė, kad ji turi vaistų, kuriuos turi vartoti. Kad žino, kaip užtikrinti, kad gydytojai nieko nepastebėtų. Kad jei ji užsispyrs, viskas bus dar blogiau. Daug blogiau.
Valytoja sulaikė kvėpavimą.
Ji stebėjo, kaip jis išsitraukia švirkštą. Ne ligoninės švirkštą. Kitokį. Tamsų, be žymės. Jis pradėjo jai leisti vaistus, nepaisydamas jos pasipriešinimo. Pacientė suklykė, jos ranka suglebusi nukrito ant paklodės.
Valytoją apėmė baimė.
Ji iššoko iš po lovos, suklykė ir išplėšė duris. Kilo sujudimas; atbėgo slaugytojos ir budintis gydytojas. Vyras buvo suimtas vietoje. Švirkštas buvo konfiskuotas. Jo krepšyje buvo rasti dokumentai – paruošti, su vieta parašui.
Vėliau paaiškėjo, kad injekcijos nebuvo vaistai. Būtent dėl to pagyvenusios pacientės būklė staiga pablogėjo.
