Kiekvieną rytą moterį pykindavo, o gydytojai negalėjo rasti jokios priežasties, kol vieną dieną autobuse pagyvenęs juvelyras pastebėjo jos kaklo papuošalą ir tyliai tarė:
„Jeigu jums brangi jūsų gyvybė, nedelsdama nusiimkite šį pakabuką ir daugiau jo niekada nebedėvėkite“…
Kai moteris sužinojo, kas buvo paslėpta pakabuke, kurį jai padovanojo vyras, ją apėmė tikras siaubas…
Kiekvienas Marijos rytas prasidėdavo taip pat. Ji pabusdavo jausdama sunkumą visame kūne ir beveik iš karto pajusdavo, kaip pykinimas kyla gerkle aukštyn. Kartais ji net nespėdavo pasiekti vonios, tačiau dažniausiai vos spėdavo užtrenkti duris ir pasilenkti virš tualeto. Tai tęsėsi jau du mėnesius, ir per tą laiką ji prie šios būsenos buvo tarsi pripratusi, nors niekada negalėjo su ja susitaikyti.
Po dar vieno priepuolio Marija nusiplovė veidą šaltu vandeniu ir ilgai žiūrėjo į save veidrodyje. Jos veidas buvo išbalęs, po akimis atsirado tamsūs ratilai, o skruostikauliai tapo ryškesni. Ji akivaizdžiai suliesėjo – drabužiai kabėjo laisviau nei anksčiau. Per tuos mėnesius ji neteko beveik septynių kilogramų, sąmoningai tam nedarydama nieko.
Darbe kolegos pradėjo šnabždėtis. Marija girdėdavo nuotrupas pokalbių apie pervargimą ir nervinį išsekimą. Ji lankėsi pas šeimos gydytoją, gastroenterologą, endokrinologą ir dar kelis kitus specialistus. Visi tyrimų rezultatai buvo normalūs. Gydytojai vis kartodavo tą patį: jos kūnas sveikas, rimtų problemų nėra, galbūt priežastis psichosomatinė. Jie patarė kreiptis į psichologą, tačiau Marija nesijautė išprotėjusi ir netikėjo, kad visa tai galėjo kilti vien dėl nervų.
Pakeliui į darbą ji, kaip visada, važiavo metro. Ryto piko metu minia, kavos, žieminių paltų ir svetimų kvepalų kvapas jai buvo įprastas fonas. Marija laikėsi už turėklo ir stengėsi negalvoti apie pykinimą. Jis šiek tiek atlėgo, tačiau silpnumas liko.
Kai šalia jos nuskambėjo nepažįstamas balsas, ji krūptelėjo ir atmerkė akis. Priešais stovėjo pagyvenęs vyras su šiltu paltu ir sena kailine kepure. Jis žiūrėjo į ją įdėmiai ir pernelyg rimtai.
— Nusimkite grandinėlę. Aš žinau, kas yra pakabuko viduje, — tyliai pasakė jis.
Marija iš karto nesuprato, kad nepažįstamasis kreipiasi į ją. Instinktyviai ji uždengė papuošalą ant krūtinės ranka ir aštriai atsakė, kad tai vyro dovana ir kad jis neturi teisės su ja taip kalbėti. Vyras nepradėjo ginčytis ir nepakėlė balso.
Jis pasakė, kad daugelį metų dirbo juvelyru ir gerai išmano tokius dalykus. Jis parodė į pakabuko šoną ir paaiškino, jog plona linija nėra raštas ar puošmena, o paslėptas mechanizmas. Tada jis padavė jai vizitinę kortelę ir pridūrė:
— Jei jums brangi jūsų gyvybė, turite nusiimti pakabuką ir daugiau jo niekada nenešioti.
Traukinys sustojo, durys atsivėrė, ir vyras išlipo net neatsisukęs. Marija liko vagone stovėti su vizitine kortele rankoje.
Visą dieną ji negalėjo susikaupti darbe. Mintys nuolat grįždavo prie nepažįstamojo žodžių ir prie pakabuko, gulėjusio ant jos krūtinės. Vakare, grįžusi namo, Marija iš karto nuėjo į vonią. Ji įjungė šviesą ir ilgai žiūrėjo į papuošalą veidrodyje. Sidabrinis, ovalus pakabukas su subtilia lelija atrodė toks pat gražus kaip tą dieną, kai vyras jį padovanojo jų sukakties proga.
Marija prisiminė, kaip vyras sakė, jog pakabuką pagamino privačioje dirbtuvėje ir norėjo jai padovanoti ypatingą dovaną. Ji perbraukė pirštu per šoną ir staiga pajuto vos juntamą nelygumą. Ten iš tiesų buvo plona linija. Marija paspaudė stipriau, ir pakabukas atsivėrė į dvi dalis.
Pamačiusi, kas buvo viduje, ji pajuto pykinimą ir turėjo įsikibti į praustuvą, kad nenugriūtų.
Pakabuko viduje buvo mažytė kapsulė su mikroskopinėmis angomis. Joje buvo reta organinė toksinė medžiaga, kuri pradėdavo veikti, kai įšildavo nuo kūno šilumos.
Kiekvieną dieną ji išskirdavo labai mažą nuodų dozę — tokią menką, kad jokie tyrimai neparodydavo apsinuodijimo. Nuodai nežudė iš karto.
Jie pamažu pažeisdavo skrandį ir nervų sistemą, sukeldami nuolatinį pykinimą, silpnumą ir staigų svorio kritimą. Iš išorės viskas atrodė kaip keista, nepaaiškinama liga.
Būtent to vyras ir siekė. Jis norėjo, kad Marija palaipsniui nyktų, kad gydytojai bejėgiškai skėstų rankomis ir kalbėtų apie nežinomą diagnozę. Mirtis turėjo atrodyti natūrali, be įtarimų ir be pėdsakų.
Jis žinojo, kad prieš kelis mėnesius Marija savo vardu perrašė butą, paveldėtą iš močiutės, ir buvo įsitikinęs, jog po jos mirties visas turtas atiteks jam.
Pakabukas jam tapo patogiausiu ir saugiausiu būdu atsikratyti žmonos ir gauti viską, nerizikuojant būti demaskuotam. 🤔☹️☹️
