Aš prižiūrėjau savo pusseserę, kol mano sesuo buvo verslo kelionėje, ir viskas atrodė normalu iki vakarienės, kai ji man paklausė, ar gali valgyti: tai, ką ji man atskleidė vėliau, sudaužė mano širdį.
Kai mano sesuo išvyko į verslo kelionę, ji paliko penkerių metų dukrą pas mane. Ji labai rami mergaitė, ir viskas atrodė normalu iki vakarienės.
Aš paruošiau jos mėgstamą patiekalą ir padėjau prieš ją. Tada pastebėjau, kad ji žiūri į lėkštę, jos neliesdama.
—Kodėl nevalgai? —tariau švelniai.
Ji murmėjo, žiūrėdama žemyn: —Ar galiu šiandien valgyti?
Iš tikrųjų ji visą dieną prašydavo leidimo prieš ką nors darydama, ir maniau, kad tai tiesiog mandagumas. Bet šis klausimas mane labai nustebino ir aš akimirkai pasimečiau, kol atsakiau.
—Žinoma, mieloji, gali valgyti.
Kai ji išgirdo mano atsakymą, ji pradėjo verkti. Ji verkė tarsi ilgą laiką sulaikiusi ašaras.
Tai, ką ji man pasakė vėliau, sudaužė mano širdį.
Ji įkvėpė ir tada, dvejodama, pasakė: —Kiekvieną kartą, kai aš ką nors padarau ne taip, mama mane baudžia. Ji atima mano maistą, ir aš turiu likti savo kambaryje, kol ji pasako, kad viskas baigta.
Aš iš karto paskambinau savo sesei, kad jai papasakočiau.
Ji greitai atsakė: —Ji tiesiog jautri. Pediatras sakė, kad vaikams reikia aiškių taisyklių.
—Tai nėra taisyklė —atsakiau—. Tai yra baimė.
Mes ilgai kalbėjome, ir po pokalbio ji pripažino, kad buvo per griežta, nesuvokdama, kokį poveikį tai turi jos dukrai.
Tikiuosi, kad ji pagaliau ras pusiausvyrą tarp disciplinos ir meilės, kad mano pusseserė neužaugtų su baime. ☹️☹️☹️
