Per penkerius santuokos metus kasdien gamindavau pietus. Tris patiekalus. Kartais daugiau. Kartais – naujus receptus, kuriuos išmokdavau vakare, vos atmerkęs akis po darbo. O Danielis vis dar niurzgėjo:
– Valgykloje skaniau.
Kiekvieną kartą, kai jis tai pasakydavo, kažkas manyje sustingdavo. Ingredientus rinkdavausi su meile, atkreipdama dėmesį į kiekvieną ingredientą, kiekvieną gabalėlį. Išmokau naujų technikų, stengiausi jį nustebinti, įtikti, įrodydama, kad rūpintis juo yra mano meilė. Bet kuo labiau stengiausi, tuo mažiau jis, regis, tai vertino.
Užaugau namuose, kuriuose svarbiausias buvo tėtis, o mama jam nuolat patarnaudavo. Tai man buvo įskiepyta nuo vaikystės: vyras myli per skrandį. Meilė matuojama paruoštų patiekalų skaičiumi, sriubos skoniu, kotletų tikslumu. Ir aš tuo tikėjau.
Savaitgaliai virto tikra virtuve-restoranu: sriuba, pagrindinis patiekalas, salotos, desertas. Norėjau, kad ji jaustų namų šilumą, jaukumą, rūpestį. Bet jam tai tapo įprasta. Jis pradėjo kapoti, kartodamas žodžius, kurie įstrigo man atmintyje:
— Barščiai rūgštūs.
— Įdėjau citrinos, tad tau patinka.
— Neeksperimentuok. Valgykloje skaniau.
Jis vis minėjo valgyklą, virėją, kuris „gamina geriau ir pigiau“. Visos mano pastangos dingo tame palyginime. Iš pradžių save įžeidinėjau, paskui dar labiau stengiausi, o tada… nuovargis tapo neįveikiamas.
Vieną dieną ilgiau užsibuvau darbe, grįžau namo vėlai, iki kaulų smegenų pavargusi, o šaldytuvas buvo tuščias. Nepaisant to, nuėjau į parduotuvę, nusipirkau maisto produktų ir pradėjau gaminti. Po valandos ant stalo buvo šilta mėsa ir daržovės.
Danielis paragavo ir atsiduso:
— Per daug pomidorų. Negerai.
Pažvelgiau į jį, į indų krūvą, į savo tuščias rankas ir supratau: gana. Tyliai išmečiau jo porciją į šiukšliadėžę.
„Jei valgykloje skaniau, tai valgyk ten“, – ramiai pasakiau.
Jis manė, kad įsižeidžiau ir kad rytoj viską pamiršiu. Bet tai nebuvo įžeidimas. Tai buvo perdegimas, suvokimas, kad mano gyvenimo negalima išmatuoti jo plaukų kirpimu. Turėjau planą – planą susigrąžinti erdvę ir savojo „aš“ jausmą.
Nuo tos dienos nustojau jam gaminti. Gaminu tik sau – paprastą, būtiną maistą. Atėjo laikas. Pradėjau skaityti, žiūrėti filmus, daryti tai, ką atidėliojau metų metus. Pasaulis manyje plėtėsi, vėl galėjau kvėpuoti.
Pradžioje jis demonstratyviai valgė greitą maistą ir picą. Tada pradėjo skųstis skrandžiu ir maistui išleidžiamais pinigais. Ramiai atsakiau:
— Valgykloje geriau.
Po kelių savaičių jis pradėjo gaminti pats. Koldūnai lipo, kiaušinienė lipo prie keptuvės. Nesikišau. Jam teko tai išgyventi vienam. Ir, pasirodo, per klaidas ateina supratimas.
Vieną dieną jis atsisėdo prie stalo, pažvelgė į mane ir tarė:
— Man atsibodo greitas maistas. Suprantu, kiek pastangų įdėjote ir kaip mažai aš tai vertinau. Atsiprašau. Ilgiuosi jūsų rūpesčio.
Aš jam atleidau. Bet negrįžau prie seno ritmo. Negaminu maisto kiekvieną dieną, nematuoju meilės karbonadais. Dabar žinau: jei moteris nuolat stovi virtuvėje, ji praranda save, savo laisvę, savo gyvenimą. Meilė yra dėmesys, pagarba, bendros pastangos. O jei jis nori naminio maisto, gali padėti arba pats jį pasigaminti.
Neseniai pagaminau lazaniją. Jis valgė tyliai, atsargiai.
„Labai skanu“, – pasakė jis.
— Per sausa? – paklausiau su šypsena.
„Puiku“, – atsakė jis.
Ir supratau, kad meilė nematuojama paruoštų patiekalų skaičiumi. Ji gyvena pusiausvyroje, pagarba, bendromis pastangomis. Ir kai moteris nustoja prarasti save, tada ji iš tikrųjų pradeda gyventi.
